Kuršių Nerijos gaisras

Justinas Petravičius (koordinavo mokytoja Marytė Gustainienė)

Žinau, kad Kuršių Nerija yra Lietuvos gamtinis bei kultūrinis paveldas, 2000 m. įtrauktas į UNESCO sąrašą. Viena gražiausių Lietuvos vietovių, kur prieš tūkstančius metų gyveno baltų gentis – kuršiai. Jie bendradarbiavo su vikingais. Per tą laikotarpį siautė smėlio pūgos, negailestingai paskandinusios daug kaimų. Skaičiau, kad viename jų gimė Liudvikas Rėza, tautosakininkas, prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, išleidęs ir pasauliui parodęs Kristijono Donelaičio poemą ,,Metai“. Manydamas, kad kunigaikštis Gediminas buvo kuršis, prie savo vardo pridėjo Gedimino vardą, todėl, kaip rašoma įvairiuose literatūros šaltiniuose, aptinkamas dar toks vardo variantas – Liudvikas Gediminas Rėza. Jis didžiavosi esąs kuršis.

Praėjo nemažai metų, keitėsi politinė situacija, istoriniai įvykiai ,,sugulė“ į didelius veikalus, bet Kuršių Nerijoje ramybė neužsiliko. Šio krašto didžiausia katastrofa per šimtą metų įvyko 2006 –aisiais. Gegužės 4 dieną per televizorių išgirdau, kad dega Kuršių nerijos miškas. Pagalvojau, gal tai tik paprastas karštos vasaros gaisras, kaip tose vietose dažniausiai pasitaiko.Tačiau aš klydau. Kitą dieną išgirdau per ,,Žinias“, jog tai rimtas, net 50 ha miško ploto sudeginęs gaisras.

Kas dieną sekiau informaciją, kaip gaisrininkams sekasi tramdyti ugnį. Ugniagesiai negalėjo taip lengvai suvaldyti įsiplieskusių liežuvių, nes miške jau buvo sudžiūvusios samanos, o jos ilgai smilksta ir negęsta. Dar tebetūnojo labai senos ir saulės išdžiovintos pušelės. Gaisrininkai iš malūnsparnių bei laivų pylė ant įsisiautėjusios ugnies vandenį. Žmonės spėliojo, ar tai tyčinis padegimas, ar paprasčiausiai nuo didelio karščio prasidėjęs gaisras. Aš net prisimenu, kad ta vasara buvo karšta. Bet kad taip atsitiktų, tikriausiai, net baisiausiame sapne negalėčiau įsivaizduoti… Vėliau, po keleto dienų, ugnis šiaip ne taip buvo numalšinta.

Žinoma, gaisras turi savo ,,kainą“: žuvo milijonai mažų būtybių, kurių nė vardais neįvardinsi, tai tiesiog vabalėliai, kirmėlės, paukščių lizdeliuose tik prasikalę jaunikliai… po juoda dūmų it smalkių danga liko dar juodesnis plotas – ten žaliavo vešlūs žolynai, kyšojo plukių, šilagėlių mažos galvytės. Deja, deja… Ugnis sulaižė viską, surijo kaip kokia besotė. Mokslininkai skaičiuoja, jog šis gaisras sunaikino 235 ha miškų ploto.Vien tik apie tai pagalvojus darosi baugu.

Šiuo metu jau dideli plotai atsodinami medžiais. Kai aš buvau nuvažiavęs, mačiau besistiebiančias į dangų lieknas pušeles. Kažin ar jos išgrynins degėsių kvapo prisigėrusį orą? Mano manymu, tokiai kažkada nuostabiai buvusiai vietovei reikėtų drėkinimo sistemos, kuri būtų didžiulė pagalba karštomis vasaromis.

Po mėnesio mes su šeima  sumanėme važiuoti į Neringą – norėjome pailsėti kopose. Sustojome prie sudegusio miško. Net pagaugais nuėjo per nugarą šiurpuliukai. Tiek medžių buvo juodi ir suanglėję, kad net nesimatė galo. Mane užplūdo baimė, kad taip buvo pasielgta su Neringa. Medeliai buvo tokie baisūs, lyg apanglėję numirėliai – be pavardės, be vardo, tiesiog ir medžiais jų negali pavadinti. O kuo? Žinoma, kaltininkė yra ugnis.Bet ar tiktai ji? Kažkas sunkiai neša sąžinės priekaištus, ir dar ilgai neš…

Po šio apsilankymo aš supratau, kad gamta – tai mūsų namai, nes mes joje gyvename, iš jos gauname valgyti. Tai mūsų maisto šaltinis, ją reikia mylėti, tausoti, kad mūsų vaikai ir anūkai galėtų gyventi gražioje ir neužterštoje Žemėje, kad ir kas benutiktų. Juk tai mūsų visų didžiausias turtas. Kaip jį išmokti branginti?..

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: