Zylės laiškas Gandrui

Greta Mačiulytė (koordinavo mokytoja R.Paulikienė)

Brangusis Gandre,

Sveikas, kaip sekasi? Koks oras pas jus? Ar gerai nuskridai?

Man sekasi nelabai gerai. Pas mus gili žiema, visur pilna sniego. Žmonės paukštelius visai primiršo, Jie šąla, o pilveliai tušti tušti. Prie mokyklų vaikai dar sukalė lesyklėlių ,o daugiabučių gyventojai apie žiemojančius giesmininkus nepagalvoja.. Man labai sunku, nežinau, ar ilgiau ištversiu. Na, laimė, vakar įvyko neįtikėtinas dalykas: skrendu sau pamiške, nutupiu ant šakos pailsėti ir nugirstu pokalbį.

– Tėti, aš tave aplenkiau!

– Šššššššš…tyliau…

– Kas yra tėti?

– Žiūrėk, zylutė. O va ten, ta raudongurklė –tai sniegena. Žiūrėk giliau :po egle kankorėžį lukštena gražuolis kėkštas. Šliuožkim namo, vakarop sugrįšim ir pakabinsime miško paukšteliams lesyklėlę.

– Gerai.

Pasidarė smalsu , todėl nutariau nuskristi ir pažiūrėti, ką jie ten žada daryti?

Tėtis  ten kala, pjauna ir obliuoja, o duktė trupinėlius renka. Baigė! ,,Ką dabar darys?“-klausiu pati savęs. Nuskridau vėl į pripustytą pamiškę. Žiūriu ,paršliuožia slidėmis tėvas ir dukra.. Neša lesyklą ir kruopų maišelį. Lesyklą netrukus pakabina ant medžio šakos ir įkrato kruopų.

– Prašau, zylute, tik nesušalk,- tarė mergaitė ir abu patikrino, ar tikrai lesyklėlė tvirtai laikosi. Po to  grįžo namo. Tik sniegas traškėjo trakšt trakšt trakšt.

Na, dabar turiu kitą bėdą. Lapė mane persekioja. Vieną dieną lesiau kruopas ,pakėliau galvą, žiūriu – rudu kailiu, pūsta uodega sėlina rudoji. Aš labai persigandau. Lapė suuodė ir pamatė mane. ,, Ką ji dabar darys“? Ji suko ratus aplink ąžuolą, taip kiekvieną dieną. Jei ne lesykla, tai kraustyčiaus kitur. Pamaniau, kad ir plėšrūnei sunkios dienos atslinko.

Džiaugiuosi, kad manęs nepamiršai. Laišką parašei, tik radau labai daug klaidų. Tau reikėtų pasimokyti rašyti. Tikriausiai ten, Egipte, nė karto lietuviškai nesukleketuoji? Na, jei tu sugrįši sveikas, o aš dar būsiu gyva ,tikrai pamokysiu ir rašyti, ir skaityti. Pažadu. O dabar miklink dar savo sparnus kelionei ir kaitinkis saulėj.

Tavo lizdas pilnas baltut baltutėlaičio sniego. To namo, ant kurio kėkso tavo lizdas, šeimininkai išvyko į miestą. Sunku vieniems senukams tokią gūdžią žiemą. Tikėkimės, kad neparduos trobelės. Nežinosi, kokie gali apsigyventi naujieji šeimininkai :išgriaus gūžtą, tai gali tekti ieškotis naujo lizdo kitoj vietoj. Būtų labai blogai.

Man buvo smagu rašyti tau šį laišką. Vien nuo minties, kad pavasaris ilgai netruks ateiti, pasidarė šilčiau. Tad iki greito pasimatymo Lietuvoje – mano ir tavo gimtinėje: žaliose lankose, tarp šimtamečių ąžuolų, šlapiose pamiškėse, kur vis dar veisiasi varlytės.

Šią gūdžią ir šaltą žiemą aš daug ko pasimokiau ir supratau: ne visi žmonės blogi, yra ir geraširdžių, vis dar pagalvojančių ir apie kitus. Iki!

Su meile – tavo draugė zylutė.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: