Žmogaus pėda žemėje

Rusnė Norvaišaitė

Seniau gamta baugino žmogų, tačiau dabar žmogus baugina gamtą. Tokią išvadą galime padaryti matydami besikeičiančius gamtos vaizdus aplink savo namus, mokyklą ir kitas širdžiai artimas vietas. Tai ir visai mažas upeliukas, kuris nyksta visų šalia gyvenančių žmonių akyse, ir nedidelis ežerėlis, kuris dėl gausios organinės medžiagos prietakos su kanalizaciniais vandenimis baigia užakti, ir medžiai, kurie skursta dėl atmosferoje esančių teršalų poveikio…

Netoli mūsų namų teka nedidelis Purmalės upelis. Praeityje šiomis vietomis vaikščiojo didikai ir karaliai. Visada upeliuko pakrantėse būriavosi žmonės, sėmė vandenį, čia kiekvieną dieną maudėsi kartu su vaikais. Jie net šalia esančią gyvenvietę pavadino garbingu šio mažo upeliuko vardu. Tačiau upelis keitėsi, jis nyko, seko. Tiksliau būtų sakyti, kad keitėsi ne pats upelis, jį pakeitė žmonės. Per metų metus upelio pakrantėse žmonės pastatė daug namų, nutiesė kelius, o pats mažasis upeliukas, įspraustas į dirbtinę vagą, ištirpo tarp didžiulių namų, greitkelių ir gamyklų. Žmonės norėjo keisti krašto vaizdą, pritaikyti savo poreikiams, palengvinti sau gyvenimą. Tačiau jie neįvertino vienos šio kraštovaizdžio detalės, kuri yra svarbiausia. Taip žmonės pakeitė ne tik juos supantį kraštovaizdį, bet ir užteršė orą, kurio kvėpuoja, vandenį, kurį geria, dirvą, kuri juos maitina.

Dabar daugeliui galėtų kilti klausimas, kodėl aš pasakoju apie šį Purmalės upeliuką. Kodėl pasirinkau būtent jį? Taip, iš pažiūros jis atrodo visiškai neypatingas, niekuo neišsiskiriantis mažas upeliukas. Tokių Lietuvoje daugybė, bent labai panašių. Bet šis mažas upeliukas man yra nepaprastas, jis išskirtinis, jis kažkoks kitoks… Gal taip yra todėl, kad daug, labai daug laiko praleidžiu prie jo krantų, todėl, kad mūsų gyvenimai panašūs, nes visi žmonės ir visi upeliai yra nedidelės gamtos dalelės, o aš esu šio upeliuko dalis. Kai man sunku ir kai gera, visada ateinu čia pasėdėti ir per kiekvieną pasimatymą su juo matau, kaip jis nyksta, gęsta ir galų gale jo nebeliks. Bet aš vis tiek ateisiu čia, nors jo ir nebus, nes ši vieta man yra stebuklinga.

Gaila, bet ne visi žmonės jaučia šios vietos stebuklingąją galią, ne visi žmonės save laiko gamtos dalimi. Jie lyg tikri gamtos priešai siekia pakenkti juos išauginusiai aplinkai. Jie pramogauja miškuose, paupiuose, paežerėse, kitose vietose, nes jiems to niekas nedraudžia. Bet kada jie supras, kad negalima palikti gamtoje šiukšlių: butelių, popieriaus, plastiko. O kur dar neužgesinti laužai… Kur dar žmonių laužomi medžiai ir niokojama miško paklotė? Kada žmonės supras, kad šiukšles reikia surinkti, laužus gesinti… Kaip yra pasakęs K.V. Emersonas: „ Gamta nepakenčia netikslumų ir neatleidžia klaidų“. Mes, šio pasaulio gyventojai, klaidų gamtoje esame padarę be galo daug. Tai byloja žmogaus veiklos padariniai: nykstantys miškai, teršiamos ir mirštančios upės, vis dažniau susidarantys rūgštūs lietūs, smogas miestuose, šiltnamio efektas, atsirandančios skylės ozono sluoksnyje. Ekologinių katastrofų daugėja, jos tampa vis aktualesnės ir žalingesnės žmonėms. Kas žino, gal tai artėjančios globalios visuomenės katastrofos, lemsiančios jos visišką išnykimą, preliudija. Ar to dar ne gana? Ar dar ne per daug problemų pridarėme? Tačiau, rodos, to dar nepakanka. Žmogus save ima kaltinti tik tada, kai nieko jau nebegali pakeisti. Bet ir tai dažnai būna tik savęs paties raminimas, o ne savo kaltės tiesioginis pripažinimas.

Džiaugiuosi bent tuo, kad dar yra pasaulyje žmonių, kurie neabejingi gamtos bėdoms, kurie supranta, ką žmonija praranda. Lietuvoje ir pasaulyje vis labiau populiarėja ekologiniai judėjimai, kurie jungia kovai su gamtos naikinimu pasišventusius žmones. Šios organizacijos ir judėjimai skatina žmones būti ne grobuonimis, bet gamtos draugais. Jų propaguojamos idėjos ir tikslai gali padėti išsaugoti mūsų aplinką sveiką, priimtiną ir švarią. Bet kuo toliau, tuo šių žmonių vis labiau mažėja, nes mes gyvename vartotojų visuomenėje, kai iš gamtos norima paimti net tai, be ko ji pasmerkta vegetuoti, o galbūt net ir mirti. Tad, jei mes visi nors trumpam susivienytume, galėtume daug ką pakeisti. Gal dar ne per vėlu?

Jau nebegrįšime atgal, nebepakeisime to, ką padarėme blogai. Tačiau šiandien dar tinkamas laikas susigriebti. Gerai apgalvokime visus savo poelgius ir saugokime tai, kas dar liko brangaus, nes darna tarp žmogaus ir gamtos yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Viskas mūsų rankose, neatidėliokime to rytdienai! Tikėkime žmonijos ateitimi, bet ją vertinkime tik per visuomenės ir gamtos harmonijos iškėlimą ir vertinimą. Tik per ją kurkime savo ir ateinančių kartų (savo vaikų ir anūkų) ateitį, visos visuomenės ateitį.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: