Žaliai rimta arba rimtai žalia pasaka

Arūnė Balaikaitė (koordinavo mokytoja Elona Rimdeikienė)

Prieš du milijonus metų atsirado pirmykštis žmogus. Jis vystėsi, kol tapo labiausiai dominuojančia ir veikiančia Žemės biosferą būtybe. Gal jis tapo ir pačiu protingiausiu, tačiau net ir patys išmintingiausieji klysta.

Buvo rudens pradžia. Iš mokyklos ėjau namo. Dangus niaukstėsi, tuoj pradės lyti. Šiltas lietus atgaivindavo tą sudžiūvusį, mane supantį pasaulį. Kai priėjau parko galą ir žinojau, kad tuoj būsiu namie, nutiko kažkas keista. Virš manęs sužibo skaisti vaivorykštė, ir pasaulis ėmė didėti – medžiai tapo lyg dangoraižiai, mažyčiai akmenukai tapo dideliais rieduliais, o žolės tapo sulig penkiaaukščiu namu. Bet gal čia tik aš sumažėjau? Mano mintis nutraukė  kažkieno šūksmas.

– Panele! Ei, panele! – sušuko nepažįstamas balsas man už nugaros.

Nenoromis atsisukau. Į mane žvelgė mažas vyrukas žaliom kelnėm. Jis stovėjo atsirėmęs į akmenį ir visai nesistebėjo mane pamatęs.

– Taip, mane kvietėt? – pasistengiau būti mandagi.

– Žinoma, kad taip, nebent dar ką nors matot aplinkui, – susierzinęs atsakė ir pribėgo prie manęs. – Aš esu Izmaelis. O kuo tu vardu, panele? – lipšniu balsu paklausė jis.

– Emilija.

– Malonu, – Izmaelis pakratė man ranką, tada įdėmiai pažvelgė į akis ir vėl paklausė. – Nori pakeliaut?

– Gal būtų visai neblogai, o kur siūlai?

– Prie jūros nenori?

– Prie jūros?! Kaip mes ten nukaksim? Bene mašiną turi, – nusijuokiau, tada pasibaisėjusi suvokiau, kad dabar atstumas iki jūros mažiausiai šimtą kartų padidėjo.

– Čia jau mano problemos, – atšovė Izmaelis. – Pasiruošus?

Linktelėjau. Jis paėmė mano ranka ir užsimerkė. Aplinkui pradėjo suktis visas pasaulis, ir staiga vietoj sauso miesto oro įkvėpiau drėgną pajūrio orą. Atsimerkiau ir apsidairiau – saulė jau tekėjo, o bangos tingiai ritosi į krantą.

– Na, kaip? – paklausė Izmaelis ir tingiai atsisėdo ant smėlio..

– Gražu, – susižavėjusi atsakiau, nes niekad nebuvau mačiusi saulėtekio prie jūros.

– Kol kas… – susimąstęs tepratarė jis.

– Kodėl tik kol kas?

– Viskas pasaulyje yra laikina, niekas nestovi vietoje. Tačiau anksčiau, kol dar nebuvo žmogaus, viskas pakisdavo per gana ilgą laiko tarpą, pavyzdžiui, kol ežeras tapdavo pelke ir pieva, praeidavo ir penki, ir dešimt tūkstančių metų. O dabar tas pats ežeras gali visiškai pasikeisti ir per porą metų.

– Gal galėtum pateikt konkretų pavyzdį? – susidomėjusi paklausiau.

Izmaelis giliai įkvėpė, apsidairė ir atsiduso.

– Na, pavyzdžiui, nuotėkų išpylimas. Nesvarbu kur: ar į jūrą, ar į upę, ežerą ar pelkę. Esmė ta pati. Ar žinai, ko būna nuotėkose?

– Hm, gal organinių medžiagų?

– Taip, dažniausiai, neskaitant ir visokių nitratų, nitritų, amonio jonų… Taigi, į vandenį patenka daug organinių junginių. Iš pradžių labai padaugėja bakterijų ir jos sunaudoja visą ištirpusį deguonį, todėl pirmiausiai žūva arba yra priversti pasitraukti deguonies trūkumui jautrūs organizmai, tokie kaip upėtakiai, lašalų ir ankstyvų lervos. Tada padaugėja teršalams atsparių organizmų, pavyzdžiui, uodų lervų ar tubifeksų, mažų ir plonų kirmėlyčių. Po kiek laiko bakterijų sumažėja, nes nebelieka maisto. Taip vanduo vėl pašvarėja, tačiau daugelis taip teršiamų vietų nespėja atstatyti sutrikusios pusiausvyros ir ilgam lieka užterštos. Taip pakinta visos vietovės ekosistema.

– Oho! Aš ir nežinojau, – sumurmėjau susimąsčiusi. Negi iš tiesų žmogus gali taip paveikti aplinką?

– Gal dar žinai kokių pavyzdžių? – paklausė Izmaelis.

Jis sėdėjo pasirėmęs galvą alkūnėmis ir ranka žarstė dideles smėlio smiltis, o aš sėdėjau atsirėmusi į lapą ir klausiausi jo, todėl jo klausimas mane truputį sutrikdė.

– Aaa, neseniai skaičiau apie naftos avariją jūroj…

– O, neblogai! Taip, kartais įvyksta avarijų, tačiau dažniausiai būna teršiama tyčia.

– Tyčia?! – aš pasibaisėjau. – Koks žmogus gali tyčia taip daryti?

– Ne visiems rūpi gamta. Dažnai į tanklaivių cisternas pripilama jūros vandens, o vėliau išleidžiamas atgal į jūrą. Tada po jūros paviršių pasklinda naftos plėvelė. Panerdami paukščiai išsitepa ja plunksnas, todėl nebegali plaukioti, sušąla ir miršta iš bado. Dvigeldžiai moliuskai taip pat nebegali normaliai maitintis ir daugintis, sunaikinami kai kurie dumbliai, kurie yra jūrinių gyvūnų maistas. O nuryta nafta gali sukelti plaučių uždegimą ir sudirginti žarnyną.

Sėdėjau ir tylėjau, nes nebežinojau, ką pridurti. Izmaelis nieko nelaukdamas tęsė:

– Bet išsiliejusi nafta tikrai nebūtų tokia pavojinga, jei valdžia būtų protingesnė ir nesistengtų parodyti spaudos atstovams, kad kažkas daroma, pavyzdžiui, kad pašalintų naftą, naudoja daug cheminių valiklių ir dispergentų, kurie yra keliasdešimt kartų pavojingesnės ir nuodingesnės medžiagos nei pati nafta, – Izmaelis suprunkštė lyg žinotų kažkokią juokingą paslaptį, kurią tuoj išplepės. – Bet labiausiai dėl avarijų būdavo kalti laivų kapitonai – tai nepakankamai išsimokslinę buvo, tai norėjo pasirodyti, kad per siaurus sąsiaurius perplukdyti laivą moka, tai girti buvo… – jis trumpai nutilo tarsi nebežinodamas, ką toliau sakyti, bet netrukus vėl tęsė. – Na, o dabar dažniausiai avarijos įvyksta dėl perdėto taupumo ir saugos taisyklių nesilaikymo. Tai tiesiog juokinga! Kam yra sukurtos taisyklės? Kad jas laužytum? Arba kam taupyti pinigus statant laivą? Kad vėliau dar brangiau sumokėtum už išlietą naftą ir jos valymą?

– Tai tikrai absurdas, – pritariau jam.

Staiga prie kranto išbėgo šuo. Paskui jį pasirodė vyras su moterimi. Izmaelis mostelėjo jų pusėn ir vėl prašneko:

– Štai kas dar daro didelę įtaką aplinkai. Tai turistai. Nepastebėjai, kiek daug šiukšlių yra jų paliekama? Nors išvis žmogus yra daugiausiai atliekų sukurianti būtybė. Mano nuomone, pasaulis kada nors paskęs šiukšlėse, nebent įvyktų didelis lūžis ir žmonės suprastų, kad reikia rūšiuoti, perdirbti ir antrą kartą panaudoti tas pačias medžiagas, o ne kurti toliau tūkstančius naujų.

Tada jis atsistojo, pasirąžė ir vėl pasiūlė:

– Keliaujam toliau, Emilija?

– O dabar kur? – jam atsakiau klausimu į klausimą.

– Noriu parodyti mišką, bet pirmiausia aplankysim koralinį rifą.

– Būtų šaunu, – linksmai suplojau rankomis.

Tada Izmaelis vėl paėmė mane už rankos, užsimerkė, ir sumirguliavęs pajūris dingo, o vietoje jo atsirado koralai ir jūros vanduo. Pasibaisėjus pasipurčiau – kaip mes galim būt po vandeniu? Ir kvėpuot lyg niekur nieko? Mano mintis nutraukė Izmaelis. Jis tik mostelėjo į balkšvą dugną, kur, kaip supratau, turėjo būti koralai. Iš jų teliko balti susirangę vamzdeliai ir plokštelės, o spalvų žaižaravimo nė kvapo neliko, aplinkui buvo tuščia – nė vienos žuvelės ar krabo. Tada jis priglaudė savo ranką man prie skruosto ir jo akimis pamačiau visą didybę, kuria seniau spinduliavo ši vieta – gausybę spalvų, įvairiaspalvių žuvų, baisybę krabų, koralų ir aktinijų. Jis atitraukė delną, ir vizija baigėsi.

– Visada norėjau pamatyti koralinį rifą, tačiau dabar būčiau laimingesnė, jei nebūčiau to mačiusi, – tesugebėjau pratarti.

Nuliūdusi įsikabinau Izmaeliui į parankę, nes kojos tapo lyg guminės, ir paklausiau:

– Kas čia atsitiko? Kur viskas dingo?

– Yra įvairių teorijų, tačiau labiausiai tikėtina, kad koralai nyksta dėl šiltėjančio vandenyno vandens. Jiems tiesiog pasidaro per karšta, o juk išsikelti paprasčiausiai negali.

Priekyje pasigirdo valties burzgimas. Laivelis plaukė, kol užkabino pernelyg pasistiebusią koralo liekaną. Variklis griausmingai krioktelėjo, šaka nulūžo ir valtis nuplaukė toliau.

– Graudu, – akyse jutau susitvenkiant ašaras.

– Na, o dabar mūsų laukia drėgnieji tropikų miškai, – vėl linksmai pasakė Izmaelis.

Pasaulis vėl pradingo… Pajutau, kaip atsidūriau po milžinišku medžiu – net jei būčiau normalaus ūgio, medis atrodytų didžiulis. Oras buvo toks drėgnas, kad atrodė tarsi skystas vanduo. Tolumoj pasigirdo burzgimas ir jis vis artėjo. Išsigandau, įsikabinau Izmaeliui į ranką, tada sušnabždėjau:

– Kas čia per padaras?

– Padaras? – sukikeno jis. – O ne, tai mašina. Mašina, kuri kerta medžius.

Aš lengviau atsipūčiau, bet netrukus ir vėl sunerimau:

– Negi pasaulyje nebeliko vietų, kurių būtų nepalietęs žmogus?

– O kaipgi , žmogus dar nebuvo daugelyje vietų, tačiau tai dar nereiškia, kad tos vietos liko nepakeistos, pavyzdžiui, žmogus dar nematė giliausių vandenyno įdubų dugno, tačiau gali būti, kad žmogaus sukurti teršalai jau pasiekė šią vietą. Taip ir čia, miške: žmogus skuba iškirsti, sunaikinti pusę miško vien dėl medienos, mineralų, ir visai nesvarbu, kad indėnai nebeturi gyvenamosios vietos, nyksta gyvūnai, augalai, iš kurių dar bent tūkstančiai nematytų rūšių. Žinai, kas dar prisideda prie rūšių išnykimo, Emilija?

– Nežinau, gal koks kolekcionavimas?

– Panašiai, nors kažin ar galima tai laikyti kolekcionavimu. Tai brakonieriavimas. Pasaulyje yra nemažai kolekcionierių, kurie renka retus padarus, jų dalis, pavyzdžiui, tigrus. Kai kurios jų dalys yra naudojamos kinų medicinoje, o jei žmogus turi tigro kailį, jo autoritetas žmonių akyse pakyla. Taip pat ir miškų kirtimas prie to prisideda. Dėl to išnyko jau trys tigrų porūšiai, kitiems šešiems gresia išnykimas.

– Kaip žiauru, norėčiau nors kartą pamatyti tigrą iki jam išnykstant, – liūdnai tariau.

– Nueik į zoologijos sodą.

– Juk ten juos kankina! Nematei, kokie suvargę vaikšto? – pasibaisėjau.

– Geriau nelaisvėj negu kaboti viloj ant sienos kailiu, – atšovė Izmaelis.

– Gal šiek tiek ir geriau, – pritariau. – Bet geriausiai nenaikint jų gyvenamosios vietos ir uždrausti medžioklę.

– Ji jau uždrausta.

– Tai kodėl jie nyksta? Kad brakonieriauja? Juk tada čia viskas priklauso nuo žmogaus mąstymo, – mane užplūdo neviltis.

– Taip, tik nuo paties žmogaus. Kada jis suvoks, kaip jis veikia pasaulį, kokios jo veiksmų pasekmės, tada ir bus galima galvoti, kaip išsaugoti tam tikrą organizmą.

Izmaelis atsistojo, paglostė medžio žievę, tada atsisuko ir vėl linksma gaida paklausė:

– Keliaujam namo?

– Gerai, man nuo tos kelionės liūdna pasidarė, – sumurmėjau aš.

– Nemanau, kad mieste bus linksmiau, kabinkis.

Uždėjau delną ant jo rankos ir vėl pajutau, kaip pasaulis tirpsta. Atsidūrusi mieste, įkvėpiau didelį oro gurkšnį ir nustebau pajutusi, koks jis troškus – to anksčiau niekada nejausdavau. Tada apsidairiau ir supratau, kad atsidūriau tam pačiam parkely netoli savo namų. Izmaelis skubėjo kažkur tolyn, o aš nenorėjau atsilikti ir bėgau jam iš paskos. Staiga jis sustojo ir parodė man niekur lig tol nematytą skulptūrą. Įdėmiau apžiūrėjusi supratau, kad jinai yra gerokai apgadinta, lyg ko nors apgraužta.

– Manau, kad tau jau aišku, kodėl skulptūra taip atrodo.

– Dėl rūgštaus lietaus ar ne? – paklausiau, laukdama jo pritarimo ir tolesnio paaiškinimo.

– Taip, bet čia, palyginti, menka jo padaryta žala. Ką reiškia ta skulptūra, kai aplink vyksta daug reikšmingesnių dalykų: gaišta žuvys, vysta augalai.

– Nesuprantu, kaip dėl rūgštaus lietaus gali gaišti žuvys.

– Gerai, paaiškinsiu. Dirvožemyje visada yra šiek tiek sunkiųjų metalų, pavyzdžiui, aliuminio. Lyjant rūgščiam lietui, aliuminis pasidaro judrus ir patenka į gėlo vandens telkinius. Kai jis nusėda ant žuvų žiaunų, pradeda išsiskirti gleivės, ir žuvys uždūsta, todėl daugelyje Škotijos ežerų nebeliko žuvų.

– Ne kas. O kas nutinka augalams?

– Manau, kad jau irgi žinai, jog rūgščiam lietui labai jautrūs spygliuočiai – palijus tokiam lietui, pradeda byrėti spygliai, sumažėja atsparumas sausroms ir šalčiams. Taip pat dirvožemis pasidaro mažiau derlingas, nes rūgštys sureaguoja su magniu, kaliu, kalciu.

– Na, bet mums tai nėra labai aktualu, juk mūsų mieste nėra jokių fabrikų, – su palengvėjimu pasakiau.

– Rūgščiam lietui nėra sienų. Jis gali iškristi ir už daugelio kilometrų, kur atrodytų yra neįmanoma, kad galėtų lyti rūgščiu lietumi. Pavyzdžiui, Kanadoje dažniausiai lyja tokiu rūgščiu lietumi, kuris susidarė JAV.

– Vadinasi, šalys turi bendradarbiauti, kad sumažintų padarinius.

– Būtent. Laimei, dabar išmetama daug mažiau sieros ir azoto oksidų, kurie gali sudaryti rūgštis.

– Pagaliau iš tavęs bent viena gera žinia, – nusijuokiau aš.

– Žiūrint kaip pažiūrėsi. Kaip ir su tuo klimato atšilimu – vieni rėkia, kad klimatas šyla, o kiti kalendami dantimis, kad šąla. Ir kiekviena pusė yra iš dalies teisi. Tiesa, kad per pastarąjį šimtmetį temperatūra Žemėje kyla, bet niekas negali būti tikras, kad tai yra žmogaus kaltė. O tu, Emilija, pastebėjai, kad praėjusi žiema buvo neįprastai šalta? Vadinasi, jei temperatūra kiltų, žiemų turėtų nebelikti.

– O kuo atsilieps mums temperatūros kaita?

– Visų pirma, dabar bandoma įrodyti, kad tirpsta ledynai ir taip pakils vandens lygis, kad užsems žemai įsikūrusius miestus, arba padaugės uraganų. Bet čia tuo atveju, jei temperatūra ir toliau kiltų. Bet jei Žemėje atšaltų? Juk jau buvo, kad Londone užšalo Temzė, Paryžiuje – Sena, Amsterdame – visi kanalai, – Izmaelis nutilo ir leido man tarti žodį.

– Kažkur skaičiau, kad Žemėje nuo pačios senovės kartojasi atšilimas, atšalimas, atšilimas…

– Taip, man tai irgi atrodo labiausiai įtikėtina. Todėl dabar turėtume laukti atšalimo, bet, savaime aišku, kiti vėl pradėtų rėkauti, kad artėja atšilimas, saugokim ledynus ir taip toliau…

– O dangau, ir taip bus be galo, – atsidusau.

– Viskas, kaip jau sakiau, yra laikina. Kada nors ir mes išnyksim, tada ir bus pabaiga ginčų. Bet iki tol žmonės turės dar daug laiko… – Izmaelis vėl nusišypsojo.

– Hm, beje, ar aš atvirsiu vėl normaliu žmogumi? Ta prasme, normalaus ūgio?

– Atvirai sakant, Emilija, manau, kad ne, – Izmaelis dėdamasis liūdnu palingavo galvą. – Reiks su tuo susitaikyti. Ne visos žmogaus padarytos klaidos ir jų pasekmės yra ištaisomos. Visada reikia susimąstyti, kol dar nevėlu. Na, bent jau tau nebus liūdna, leisiu palaikyti kompaniją.

Izmaelis nusišypsojo ir apkabino mane.

Klysti yra žmogiška. Jei žmogus nedarytų klaidų, jis nebūtų žmogumi. Tačiau jei nenorime sunaikinti aplink save esančio pasaulio, reikia stengtis su juo sutarti. Pasaulis mums nėra priešas, prieš kurį reikia kariauti.

Advertisements

2 responses to this post.

  1. Posted by rima on vasario 20, 2010 at 13:01

    Labai idomus pasakojimas

    Atsakyti

  2. Posted by Ingrida on vasario 26, 2010 at 11:36

    Irgi vienas iš lyderių.Labas idomus

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: