Šiukšlyno varnos dienoraštis

Augustė Petrauskaitė

365-ta diena šiukšlyne.

Šiandien ypatinga diena. Kažkada seniai, kai dar gyvenau mieste, teko girdėti, kad trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos – tai jau visi metai. Tiek aš jau gyvenu šiukšlyne. O čia gera, geriau nei mieste. Šiukšlynas – tai mano namai. Karr karr.

Kuo nepaprasta ši diena man buvo, noriu sutupdyti į savo dienoraščio eilutes. Juk jį dažnai pasklaidau, kai darosi nuobodu.

Šiandien radau puikų tortą: kelių sluoksnių, perteptas kremu ir papuoštas braškėmis. Apie gardesnį kąsnį jokia varna net nėra pasvajojusi. Bet negi viena jį valgysiu? Todėl pasikviesiu savo senas drauges – miesto varnas. Joms parodysiu savo namus, šiaip varniškai apie viską pakranksėsim. Karr karr.

Kol laukiau draugių, puoliau ruoštis jas sutikti. Turėjau sunkumų… Mano surastas tortas šį kartą ne popierinėje dėžėje, o kažkokioje keistoje persišviečiančioje lyg stiklas dėžutėje. Bandžiau atidaryti, o snapu lengvai prakirsti negaliu. Popierinę dėžę praplėšti būdavo juokai, o jeigu dar lietus padeda, tai ir visai lengvai susidoroju. Po to tas popiergalis labai greitai sutręšta ir visai pranyksta. O ta traškanti bjaurybė… vis tokia pati. Niekas jos neįveikia: nei mano snapas, nei lietus. O kiek daug tokių šiukšlyne mėtosi. Mums jos nereikalingos. Daug vargau, kol snapu kapodama pagaliau atidariau. Pavaišinau drauges, o jos panoro pamatyti mano namus, nes tokių neturi, tik aukštus medžius ir vėjo linguojamas šakas. Viename medyje jų daugybė, o aš savo namuose viena.

Mano namai – puikus būstas, suręstas iš įvairių šiukšlyne rastų daiktų. Aš miegu, ilsiuosi dėžėje su ekranu, žmonių vadinamoje televizoriumi. Ta dėžė mane saugo nuo vėjų, lietaus, saulės. Miesto varnos tai pamačiusios turbūt iš pavydo man sakė, jog tokių dėžių daugiau nerasiu, kai žmonės taps protingesni. Nežinau, kada toks laikas ateis, bet miesto gudruolės man pakranksėjo. Visus tokius nereikalingus daiktus žmonės turi mesti į vieną didžiulę milžino ūgio dėžę, o iš ten išveš į specialią vietą. Jie teršia šiukšlyną, nuodija žemę ir orą, gadina sveikatą. Įstrigo draugių žodžiai: „gadina sveikatą“. Vadinasi, ir man. Pastebėjau, kad mano balsas sustorėjo, sunkiau karkti. Karr karr…

Pasidžiaugdama dar parodžiau joms įdomų daiktelį, žmonės jį pavadino mobiliuoju telefonu. Gudruolės miestietės vėl liepė neliesti – jis kenksmingas. Jo neturi būti šiukšlyne. Ir vėl man turbūt pavydi. Todėl nutariau parodyti dar vieną daiktą – savo treniruoklį. Tegu jau sprogsta iš pavydo. Kaip man smagu nagais įsikabinus į skylutes šonuose ir ratui sukantis vartytis aukštyn – žemyn galva. Jos man paaiškino, jog tai sena skalbyklė, o jai ne vieta čia. Pagaliau parodžiau dar keistus ritinius, kuriuos aš paritinu neturėdama ką veikti. Jų tai daug prisirinkau. Tik kai paliečiau snapu, o ne koja, tai jau nemalonaus skonio pasirodė. Išsigandusios jos sušuko, kad neliesčiau, nes tai galvaniniai elementai (o kokios jos protingos), labai nuodingi. Jie šiukšlynui kenksmingi, viską labai teršiantys. Nuo tokios taršos galima žūti. Tad prisiminiau, jog šiukšlyne vos ne kasdien kelios varnos palieka šį pasaulį gulėdamos kojomis į viršų. Karr karr…

Viskas. Pagaliau nusprendžiau – nelauksiu, kol ateis tas laikas, kai žmonės bus protingesni. Pati kažką darysiu – ogi skrisiu prie žmonių ir nuolat virš galvų kranksėsiu: žmonės, neterškit mano šiukšlyno, aš noriu gyventi sveikai, maitintis duonos, sūrio atliekomis, o ne nuodais. Karr karr…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: