Nesijuokit – man tikrai skauda širdį

Lina Adeikytė

Padažnėjusios stichinės nelaimės, užterštas oras, dirvožemis, vanduo, naujų ligų atsiradimas bei padidėjęs sergamumas senomis – pagrindiniai klausimai, kuriuos bando spręsti ne vienas garsus pasaulio mokslininkas. Žmogus gamtai daro milžinišką įtaką ir ne visuomet teigiamą. Žemės ūkis, technikos laimėjimai, didėjantys poreikiai, patogesnės gyvenimo sąlygos – štai kas niokoja mūsų gamtą!

Mano miestelyje, Gruzdžiuose, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, miestų, miestelių ir kaimų, taip pat yra aplinką teršiančių veiksnių. Ir daug, todėl nesijuokit, mano bendraamžiai, –  man tikrai skauda širdį.

Šiaulių krašte gyvena daug ūkininkų, kurie verčiasi žemės ūkiu ar gyvulininkyste. Daugelis ūkininkų vietoj natūralių organinių trąšų (perpuvusio mėšlo, humuso, šiaudų) tręšia žemę įvairiomis cheminėmis (azoto, kalio, fosforo ir kitomis), augalų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų naudoja pesticidus. Ne kartą esu mačiusi, kaip Gruzdžių ūkininkas N… savo didžiuliame morkų lauke kovoja su kenkėjais. Kelių hektarų laukas paskendęs pilkšvame rūke, vos gali įžiūrėti traktorių, purškiantį nuodus. Taip nupurkštos morkos (tėtis sako, kad kelis kartus) rudeniop pakliūva į mūsų prekybos centrą ,,Norfa“. Ir valgo jas tie, kurie tokių ,,gražių“ morkų neužsiaugino savo darže. Įvairios trąšos, pesticidai, žinoma, padidina derliaus kiekį, tačiau  daugelis ūkininkų taip nualina dirvožemį ir svarbiausia kenkia mums, žmonėms. (Šios trąšos taip pat prisideda prie mūsų šulinių vandens teršimo). Nuėmę derlių, ūkininkai taip pat neužsėja ,,plikos“ žemės žoline danga , kuri sumažintų dirvos eroziją. Aš norėčiau, kad mūsų valstybė skirtų daugiau lėšų dirvų erozijos sumažinimui, o ūkininkams už gerai prižiūrėtą žemę tiek vasarą, tiek žiemą būtų skiriamos piniginės premijos.

Devintoje klasėje per literatūros pamoką skaitėme lietuvių romantiko, istoriko S. Daukanto ištraukas iš kūrinio ,,Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Skaitėme ir stebėjomės senovės Lietuvos didingomis ir neįžengiamomis giriomis(…visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti.“). O dabar miškas, kaip sako mano senelis, lyg rėtis. Važiuodami iš Gruzdžių į Šiaulius per mišką, matome, kaip nuo pakelės tolyn driekiasi liauni reti medeliai ir daugybė kelmų. Taip, mano krašte, kaip ir visoje Lietuvoje,  yra iškertama labai daug medžių. Miškų savininkai medieną eksportuoja į užsienį, parduoda Lietuvoje pastatų statybai, baldų gamybai, kurui. Bet pagalvokime, kas darosi su tais organizmais, kurie gyvena miške. Daugelio organizmų išnaikinamos buveinės, o kai kurie kertant medžius žūva. Iškirstus miškus, deja, nedaugelis atsodina naujais sodinukais. O ir pasodinti nauji auga daugelį metų. Išretėję miškų plotai padidina anglies dvideginio CO2 koncentraciją atmosferoje. Dėl azoto oksidų plonėja ozono sluoksnis. Taip į atmosferą patenka daugiau ultravioletinių saulės spindulių, kurie skatina ,,šiltnamio“ efektą, o žmogui sukelia vėžines ligas. Norėtųsi, kad mūsų šalyje būtų rengiama daugiau akcijų, skirtų miškų apsaugai. Puiku būtų, jei mokiniai kartu su mokytojais ir tėvais žiemą dažniau nueitų į mišką, nuneštų alkstantiems žvėreliams maisto ar šiaip pasigrožėtų nuostabiu mišku, o pavasarį pasodintų nors po vieną medelį. Žinoma, žmonės turėtų daugiau įvairių medelių ir krūmų pasodinti ir prie savo namų. Užaugę jie šimteriopai atsipirks: grynins orą, saugos nuo vėjų, sukurs jaukią ir malonią aplinką.

O dabar pasidairykime Gruzdžiuose ankstyvą rytą: daugelis žmonių važiuoja automobiliais į darbą, tėvai veža vaikučius į darželį, vyresniųjų gimnazijos mokinių mašinos išsirikiuoja prie mokyklos. Miestelio gatvėmis nuolat burzgia mašinos, traktoriai, motociklai, motoroleriai. O kas darosi miestelyje vėlyvą vasaros vakarą? Nuošalesnėje gatvėje Gruzdžių jaunuoliai tėvų automobiliais didžiuliu greičiu ir garsu važiuoja pirmyn ir atgal. Žmonėms nėra ramybės (baisus garsas pažadina pirmą valandą nakties ar dar vėliau), o ką jau bekalbėti apie išmetamąsias dujas. Mašinos išmeta daug nuodingų medžiagų (anglies dvideginį ir monoksidą, šviną),  kurios sukelia ,,šiltnamio“ efektą, žmonių ligas (kvėpavimo, širdies). Tiesa, dabar yra kuriami nauji elektromobiliai, kurie nepaleidžia į atmosferą kenksmingų medžiagų. Taip pat yra siūloma nauja degalų rūšis – biodegalai, kurie ne tik leistų žmonėms sutaupyti, bet ir mažiau terštų aplinką. Deja, dėl ,,siaučiančios“ ekonominės krizės daugelis gruzdiečių ,,pasilieka“ prie senų dyzeliniu kuru, dujomis ar benzinu varomų mašinų. Beje, visi kažkodėl užmiršta pačią sveikiausią keliavimo priemonę – dviratį. Mano manymu, mūsų miestelyje ir visoje Lietuvoje šiltuoju metu laiku trūksta dviračių  sportą skatinančių renginių. Mokyklose vietoj ekskursijų geltonuoju autobusu reikėtų organizuoti mokinių išvykas arba turistinius žygius dviračiais. Senieji mūsų gimnazijos mokytojai tokias keliones prisimena su didžiausiu malonumu.

Žiemą reikėtų daugiau skatinti rogučių, slidžių, snieglenčių sportą. Štai šįmet tokia graži žiema, dovanojanti mums šalčio ir sniego. Deja, per kūno kultūros pamokas dar nė kartelio nečiuožėme slidėmis. O ir slidžių mokykloje tikriausiai nerastume. Įdomu, kiek mano klasės draugų jas turi. Reikės būtinai paklausti. Mano gimtuosiuose Gruzdžiuose – daug lygumų ir mažai kalnelių, bet sveikam žiemos sportui jų pakaktų. Be to, Lietuvoje tiek gražių ir kalvotų vietovių, kuriose galėtų vykti įvairios žiemos varžybos.

Netoli mano miestelio yra įsikūręs pramoninis gigantas ,,Baltic shampinions“. Šiaulietis K. Juščius apleistose fermose įrengė grybyną ir sėkmingai plėtoja verslą –augina pievagrybius. Tai yra didžiausias grybynas Baltijos šalyse. Puiku, nes daugelis gruzdiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų jame dirba ir džiaugiasi, kad turi darbą. Gruzdiečiai gali Šiauliuose ar Gruzdžiuose visada nusipirkti baltųjų ar rudųjų pievagrybių ir jais paįvairinti savo stalą ne tik per šventes, bet ir kasdien. Bėda ta, kad iš grybyno sklinda labai jau nemalonus kvapas. Jis pasiekia mano miestelį kartais rytais, kartais vakarais. Kvapas toks bjaurus, kad visi, kurie gali, bėga į kambarius, sandariai uždaro duris ir langus. Žmonės sako, kad tada jaučią pykinimą, norą vemti, širdies ir galvos skausmus.  Tiesa, specialistai tikina, kad šie nemalonūs kvapai esą nepavojingi sveikatai. Bet gruzdiečiai pyksta, rašo skundus, kviečia žurnalistus, žodžiu, nori tyro oro. Įmonės savininkas žada ir, žinoma, diegia naujas modernias technologijas, kurios nors truputį sulaiko aitrų kvapą. Iš tėčio girdėjau, kad netrukus grybyne bus pradėti montuoti rezervuarų gaubtai, kurie ,,surinks“ tuos baisius kvapus. Taigi, yra dvi ,,medalio“ pusės: pramoninė gamyba teikia žmogui nemažai naudos, bet kažką iš jo ir atima.

Baigėsi pamokos. Grįždami iš mokyklos, mokiniai mato centrinę miestelio gatvę, ,,nusėtą“ šiukšlėmis. Tenka matyti ne vieną, kuris praeidamas popierių ar kokį kitą daiktą nulydi jį akimis, bet nepakelia. Bijo- ką pasakys draugai? Turbūt pavadins ,,šiukšlininku“, šaipysis mokykloje. Štai ir vakar, eidama namo, mačiau, kaip vaikai eina iš parduotuvės prisipirkę saldumynų, bulvių traškučių, gaiviųjų gėrimų ir kitų skanėstų gražiose pakuotėse. O kur dingsta šios pakuotės pakeliui namo? Žinoma, geriau švystelėti į krūmus, pakabinti ant medžio šakos, įgrūsti į svetimą pašto dėžutę, nei  įmesti į šiukšlių dėžę. Tokie šiukšlintojai , pamatę senutę, pakeliančią šiukšlę ir ją tvarkingai išmetančią į šiukšliadėžę, iš jos garsiai juokiasi, šaiposi, pravardžiuoja. O turėtų jai padėkoti už tai, kad ji, senyvo amžiaus moteris, renka šiukšles ir mūsų miestelį daro tvarkingesnį ir gražesnį. Bet čia tik mano gražios svajonės. Manyčiau, kad mūsų  gatvėse reikėtų įrengti daugiau šiukšliadėžių ir jomis kiekvieną savaitę pasirūpinti – tvarkingai išvežti.  Gal tuomet žmonėms, ypač vaikams, būtų mažesnė pagunda šiukšlinti.

Tvarkos trūksta ir mūsų miestelio atliekų tvarkymo aikštelėje. Miestelio žmonės tingūs: nerūšiuoja šiukšlių, pila jas šalia specialių konteinerių, nors juose dar yra vietos. Kiti į stiklo konteinerį primeta plastmasės arba, atvirkščiai, į plastmasės – stiklo. Turbūt mokykloje neišmoko skaityti, kad sumaišo,  kas yra parašyta…  Dėl nereguliaraus išvežimo aikštelėje ,,išdygsta“ kalnai šiukšlių. Susidaro sąlygos veistis įvairiems parazitams. Nosį kutena nemalonūs kvapai. Tikrai nenorėčiau šalia tos aikštelės  gyventi! . Šios vasaros pabaigoje tik apskrities laikraštyje ,,Šiaulių kraštas“ atsiradus straipsniui apie didžiulį šiukšlių kalną Gruzdžiuose ir iš jo sklindančią smarvę, šiukšlės buvo išvežtos. Tvarka turėtų susirūpinti mūsų miestelio seniūnija, tačiau ir kiekvieno  mūsų pareiga prisidėti, kad čia būtų laikomasi nustatytų atliekų tvarkymo taisyklių. Jos pritvirtintos prie aikštelės vartų. Išrūšiuotas atliekas būtų galima perdirbti ir dar kartą panaudoti jas žmonių gerovei.

Rašau apie kitus, bet privalau pažvelgti ir į save, į savo santykį su gamta, aplinkosauga. Ar aš ir mano šeima gyvename ekologiškai? Negaliu atsakyti ,,taip“, nors su tėveliais rūšiuojame šiukšles (paskui jau minėtame laikraštyje ,,Šiaulių kraštas“ skaitome, kad visos –rūšiuotos ir nerūšiuotos- atsiduria sąvartyne, toje pačioje krūvoje!), perkame nemažai ekologiškų produktų, užsiauginame daržovių ir vaisių be chemijos, važiuojame dujomis varoma mašina. Tik tiek. Ir norisi čia pridurti lietuvių liaudies patarlę :,,Lengva pasakyti, sunku padaryti“. Sunku, bet reikia. Aš turiu pasistengti suvokti, kokį poveikį aplinkai daro mūsų kiekvienas žingsnis, veiksmas, perkamas daiktas, užgaida, ir jį , kiek įmanydama, sumažinti. Taip turėtų daryti mano tėvai ir visi Lietuvos žmonės.

Šiaulių rajone, Gruzdžiuose, yra daug užterštų vietų. Gražų  gamtos kraštovaizdį, švarius gėlus vandenis, įvairius gamtos organizmus, augalus, gyvūnus baigia išnaikinti žmogus. Ir ne visada norėdamas blogo gamtai ar žmogui… Kažkada žmogus, buvęs kūrėju, pamažu tampa griovėju. Visa, kas gyva ir gražu, galima greitai išnaikinti, jeigu žmogus laiku nesusipras ir netaisys savo klaidų. Šiuolaikiniai žmonės nebemoka džiaugtis gamtos stebuklais, tingi patys užsiauginti daržovių, įsiveisti sodą, praranda galimybę grožėtis pačių užaugintomis gėlėmis. Mūsų kasdienybėje vartojami terminai: ,,nusipirksiu parduotuvėje“, ,,dabar neturiu noro…“. Daug gražaus laiko ,,suryja“ kompiuteriai, kuriuose galima rasti viską, tačiau jie niekada neatstos saulės šviesos, gėlių kvapo, paukščių čiulbėjimo, poilsio tyrame ir gražiame gamtos kampelyje. Mes turime mylėti savo gamtą bei stengtis išsaugoti ją tokią pat gražią ir nenuniokotą  sau ir ateinančioms kartoms. Tad nesijuokit, mano bendraamžiai, – man tikrai skauda širdį. Ir tą širdies skausmą norėčiau perduoti pirmiausia savo draugams, gruzdiečiams ir visos Lietuvos žmonėms.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: