Motiejus negyveno kaime

Ema Baužytė

Motiejus tikrai negyveno kaime. Na taip, gimė klėtyje ir ten pat šventė savo šešioliktąjį gimtadienį. Visgi niekam niekada nepasakojo, kad kiekvieną rudenį su seneliu pasiimdavo po didelį šiaudinį krepšį ir aštriai pagalandę peilius eidavo grybauti.  Tyčia pasiklysdavo. Tuomet šaukdavo visa gerkle ir eidavo vienas kito link. Nepasakodavo, kaip grįžę permirkusiais batais sėdėdavo prie krosnies gerdami dilgėlių nuovirą ir kaip valydavo grybus, pasakodami vienas kitam istorijas ir prietarus. Gėdingais jis laikė laikus, kuomet su didele kuprine ant pečių ir lazda rankoje, žvyrkeliu traukdavo namo, dainuodamas „Bremeno muzikantus“ ir išdidžiai modamas rapsų laukams žygiuodavo pro baltai dažytą skardinę lentą su užrašu „Kveciai“. Paaugęs ir atėjęs į protą jis nebedainuodavo. Tyliai pareidavo, atsilenkęs kelnių galus, kad jie neapdulkėtų pro šalį važiuojant dėdei Romui su pilnu vežimu šviežiai nupjauto šieno. Ne, Motiejus negyveno kaime. Čia jis grįždavo pernakvoti ir pavalgyti. Tikrasis gyvenimas galėjo vykti tik mieste. Geriausia – Vilniuje. Ten nuvažiavęs ir gavęs bakalauro laipsnį jis galėtų susikurti visai kitokį gyvenimą – nusipirktų trijų kambarių butą senamiestyje, šiltai jaukiai įsikurti, nemelžti karvių rytais, o grybus pirkti, užuot visą rytą basčiusis po mišką ir šlapus kojas. Visgi, net sulaukęs keturiasdešimties metų Motiejus kiekvieną rudens sekmadienį atsikeldavo tokiu pat laiku, kokiu keldavosi eidamas grybauti. Ne ne, tikrai ne todėl, kad jo įprotis būtų kvietęs į mišką – tai tebuvo paprasčiausia nemiga, nuo kurios jau kurį laiką vyras gėrė vaistus. Esant tokiame amžiuje ir dirbant tokį įtemptą darbą reikia stebėtis, kad jį kamavo tik nemiga.

Tačiau kartą atsitiko taip, kad vieną rugsėjo rytą, kaip visada pabudęs gerokai prieš penkias, Motiejus vaistų neišgėrė. Jis atsisėdo lovoje ir ėmė spoksoti į laikrodį. Minutę. Dvi. Penkias. Po truputį ėmė pastebėti, kad prieš šokdama į priekį vieną sekundę, laikrodžio rodyklė vos vos grįžta atgal. Po dešimties ilgų minučių suprato, kad laikrodis kabo šiek tiek kreivai. Pažadėjo sau perkabinti jį iškart, kai baigs rašyti straipsnį, kurį pažadėjo kažkokiam danų laikraščiui. Išnagrinėjęs visas laikrodžio subtilybes ir supratęs, jog gerokai už jį permokėjo, išlipo iš lovos ir nupėdino prie veidrodžio. Pašiaušė plaukus. Pasitrynė barzdą. Pasisuko šonu ir apžiūrėjo per keliolika metų prie darbo stalo ir sočių vakarienių užaugusį pilvą. Atsiduso. Prisiminė senelį, liesą, kaulėtą, bet  visuomet energingą vyrą, atsikračiusį priekinių dantų po patapšnojimo neprijaukintai kumelei per pasturgalį ir pametusį plaukus ( kaip pats sakė) rugpjūtį, kai galva įkaista taip, kad kiekvienas ant jos esantis plaukelis jaučiasi nebereikalingas. Nuo tada Motiejus visuomet nešiodavo kepurę. Nepadėjo. Dabar, sulaukęs keturiasdešimties, jis jau galėjo matyti vos vos kyšančią plikę ir dėl to nesijautė labai maloniai. Nors raukšlių dar beveik nebuvo matyti, jis tarėsi pasenęs. Pasukiojęs galvą į visus šonus išgirdo trakštelint kaulus. Pagalvojo, jog turbūt reikėtų pradėti lankyti jogą ar sportuoti rytais. Per tiek metų buvo išmokęs disciplinos ir niekada nesakyti „padarysiu rytoj“. Kadangi jau taip išėjo, kad atsikėlė anksti, nusprendė pabėgioti. Tik neiškart sugalvojo, kaip reikėtų tinkamai apsirengti. Atidaręs batų dėžę nerado nieko tinkamo – visi batai buvo kruopščiai išsirinkti taip, kad derėtų prie kostiumo arba džinsų, tad ten tikrai nebuvo galima  rasti  nieko, kas bent šiek tiek panašėtų į sportinę avalynę. Laimė, prisiminė turįs daugybę senų nenešiojamų batų rūsyje. Įsispyręs šlepetes ir apsisiautęs chalatą nusileido laiptais. Jau vargiai beprisiminė, kada paskutinį kartą čia buvo – voratinkliais buvo padengtos visos laisvesnės kertės ir visi šiek tiek mažiau užimti kampai, o jų savininkai buvo tokio dydžio, kad keletą surinkus jau būtų išėjusi nebloga vakarienė.

Motiejus tiksliai nebeprisiminė, kur buvo nudaigojęs dėžę su batais ir kaip ji atrodė, todėl turėjo iškraustyti kelias, kol galų gale surado tą, kurios ieškojo. Rūsy buvo šalta, tad dėžę nusinešė į virtuvę. Atsargiai ėmė kraustyti, traukdamas daiktą po daikto. Šiaip jau nebuvo sentimentalus, bet šit – kažkodėl tos sutrešusios poros batų jam kėlė jaukius prisiminimus, tad vyras neskubėjo jų dėti atgal. Sportinių batų taip ir nerado, užtat rado senelio aulinius batus, su kuriais šis eidavo grybauti. Motiejus įsilipo į vis dar per didelius dumblo spalvos guminius batus ir pavaikščiojo po virtuvę. Pajuto nenorįs jų nusiauti. Priėjo prie žaliuzėmis užtraukto lango, pasuko plastikinę rankenėlę ir skardinės užuolaidos atidengė vaizdą į galinį kiemą. Nuo vyšnios varvėjo didžiuliai lietaus lašai, žolė kvepėjo rudeniu, o rūkas buvo toks tirštas, kad Motiejus vargiai galėjau matyti, kas dėjosi už tvoros. Buvo kaip tik tas laikas, kuomet per naktį šėlę paaugliai sukrenta į lovas, o vieversiais vadinami darboholikai po truputį pradeda rąžytis ir ropštis iš po nepriekaištingai išbalintų antklodžių – pats tyliausias metas paroje. Į vyro galvą įkyriai ėmė lįsti nepaklusni mintis – tobulas oras eiti grybauti. Iš pradžių Motiejus pabandė ją nuvyti – nepavyko. Pabandė dar kartą, o ta kaip niekinga erkė įsikabino ir lindo stipriau su lig kiekvienu bandymu ją nuvyti. Galų gale tapo ne tokia jau nemaloni. Net… (Baisu pripažinti) viliojanti. Motiejus nuėjo prie veidrodžio, apžiūrėjo senelio aulinukus iš visų pusių ir pagalvojo, jog šie jam tinka net labiau nei šventiniai lakuoti batai. Išsigando tokios minties ir pakeitė kita – kaip apsirengti einant grybauti. Kažkuris ne visai jam pavaldus smegenų pusrutulis nusprendė, jog tai geriausia, ką šį rytą pusamžis vyras gali nuveikti. Motiejus nebesipriešino. Susiradęs seną kombinezoną, likusį po dukros kambario perdažymo, ir rudą lietpaltį su mažų mažiausiai tuzinu kišenių net pajuto keistą entuziazmą, malonų jaudulį. Taip, ko gero, jaučiasi vaikas, pirmą kartą lipdamas ant žirgo arba bitė, suradusi visai naują, niekieno dar nepaliestą didžiulį saulėgrąžos žiedą. Greitai jį pagavo toks nenumaldomas jaudulys, jog vyrui reikėjo save tramdyti vien tam, kad nepamirštų ko nors pasiimti. Peilį pagalando, krepšį taip pat susirado, apsivilko šiltą megztinį ir dvi poras kojinių. Pavalgyti pusryčius visgi pamiršo. Tai nebuvo bėda – jaudulys ir nepaaiškinamas džiaugsmo priepuolis buvo taip užvaldęs Motiejų, kad alkanas skrandis tiesiog nebeturėjo vietos reikštis.

Pasiėmęs automobilio raktus nuo komodos išbėgo į lauką. Pamiršo užrakinti laukujas duris, palikti raštelį žmonai bent su mažyte užuomina, kur taip staiga susiruošė, neprisiminė nė to, ką taip atsakingai bandė įgrūsti visai šeimai į galvą – įsėdus į automobilį privalu užsisegti saugos diržus. Motiejus tiksliai nežinojo, kur važiuoti, tik prisiminė, kad už miesto yra nedidelis lapuočių miškelis. Iki jo buvo gal dvidešimt minučių kelio, bet vyrui atrodė, kad važiuoja jau maždaug amžinybę. Visą kelią negalėjo atsikratyti tos vaikiškos šypsenos, išsitempusios per visą visutėlį veidą, o pasiekęs vietą pajuto, kad nuo nuolatinio šypsojimosi įskaudo žandai. Šypseną teko pakeisti dainavimu.

Nežinia, kaip Motiejus įsivaizdavo savo akistatą su mišku, bet jau tikrai negalvojo, kad ims ir štai  taip pravirks. Kaip po keliolikos metų klajonių galų gale namo sugrįžęs paauglys ar sūnus palaidūnas. Paskubomis nusivalęs ašaras ir bėgančią nosį susikaupė bandydamas prisiminti viską, ką senelis jam kadaise sakė apie grybus ir jų pomėgį slėptis po samanomis. Žengęs pirmą žingsnį vėl pasijuto vaikštąs meškos nugara, visai kaip pirmąjį sykį krūptelėjo. Antrąjį dėjo atsargiau, lyg tikrindamas tik ką užšalusio tvenkinio ledą. Pasijutęs kiek tvirčiau paspartino žingsnį, tačiau vis dar taip pat akylai stebėjo kiekvieną pakrūmę ir medžio paunksmę. Pirmasis radinys buvo nedidelė voveraičių šeimynėlė, nelabai atsargiai iškišusi kepures šiek tiek virš samanų. Motiejus nupjovė kotą prie pat šaknų, atsargiai, lyg pirmą kartą liestų grybą. Darė tai iškišęs liežuvio galiuką pro dešinįjį lūpų kamputį – visai taip, kaip kadaise jo senelis. Vėliau rado porą šilbaravykių, ūmėdžių ir lepšių. Tik dabar vyras pagaliau suprato, kaip labai buvo viso šito pasiilgęs. Atsiduso. Pakraipė surambėjusią nugarą, pasiklausė, kaip sutraškėjo anksčiau laiko pasenę kaulai ir šyptelėjo. Kreivoka, ilgesinga šypsena. Jis bandė prisiminti, kodėl atsisakė grybavimo – tai juk net ne visai kaimietiškas užsiėmimas – ir nusprendė sau leisti grybauti kiekvieną sekmadienio rytą. Pažadėjo dukrą pasiimti kartu, jei tik ši norės, žinoma.

Miške Motiejus vaikščiojo dar valandą, jau net nelabai grybaudamas, greičiau klausydamasis šlamesio, laukinio, žalio lapuočių dialogo, bandė žūtbūt suprasti, apie ką galėtų kalbėti keturiasdešimtį metų šalia vienas kito augantys medžiai, kaipgi jie vienas kitam neatsibosta, kaip niekada niekada nesusipyksta. Bandė Mykolas pamėgdžioti vieversius – jo senelis mokėjo tai daryti taip puikiai, jog turbūt net patys paukščiai nė už ką nebūtų atskyrę. Supratęs, jog neturi talento dainuoti paukščių kalb, šiek tiek savimi nusivylė. Bet tik akimirkai, nes pamatė kai ką, ko nebuvo matęs jau ištisą amžinybę – didžiulės liepos pavėsyje augo baravykas. Vyriško sprindžio dydžio, kiekvieno grybautojo svajonė. Motiejus metėsi link baravyko taip staiga ir su tokiu nepaaiškinamu nerimu, jog kas nors gali pagriebti grybą greičiau nei jis, kad net pats savęs išsigando, o ką jau kalbėti apie būrį varnų, tupėjusių ant liepos šakos. Uždusęs nuo bėgimo jis pasilenkė ties grybu visas drebėdamas nuo kojų pirštų iki ausų galiukų. Atsargiai nupjovė radinį ir iškėlė kaip pergalės deglą. Tuomet ėmė lakstyti, ne, greičiau šuoliuoti, stypčioti ir šokti nedidelėje proskynoje ir šaukti visa gerkle „radau… Tik pažiūrėkit – radau!“ Tada juokėsi skardžiai visa gerkle, lyg norėdamas, kad visas pasaulis jį išgirstų. Tiesa, vėliau pastebėjo kad grybas sukirmijęs nuo koto apačios iki kiekvieno rudos kepurės kampelio ir išmetė baravyką į krūmus, tačiau šypsotis ir dainuoti jau nebenustojo. Jis net nemanė, jog vis dar prisimena tiek daug dainų iš tų laikų, kai sėdėdamas vežime, pilname tik ką nupjauto šieno, drauge su kitais pienburniais laidynėmis šaudė į dėdės Romo kepurę.

Išėjęs iš miško Motiejus atsisuko į jį ir nusilenkė. Pats gerai nesuprasdamas kodėl. Stebėjo jį dar porą minučių, tuomet stipriai sučiaupė lūpas ir nusisuko. Įdėjo puspilnį krepšį į automobilį ir atsisėdo pats. Šį kartą jau nepamiršo prisisegti saugos diržo, jo nebekankino toks jaudulys, o šypsena nebebuvo tokia vaikiška. Automobilyje dabar buvo tik krepšys, Motiejus ir jo ramybė. Sugrįžusi pirmą kartą po daugelio metų…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: