Kaip žmogus gamtai iššūkį metė

Seniai, labai seniai tarp didžiulių girių, plačių pievų ir skaidrių ežerų gyveno Žmogus. Valgė jis tai, ką rasdavo netoli esančiame miškelyje, ką sužvejodavo ten srovenančioje upėje, gėrė tyrą šaltinio vandenį ir jautėsi pilnaverte gamtos dalimi. Jis kasdien lenkėsi saulei už šviesą ir šilumą, medžiui – už šešėlį ir užuovėją, motinai Žemei – už gyvenimą. Taip leido savo dienas Žmogus, imdamas iš gamtos ne daugiau, nei jam reikėjo.

Kartą, bevaikštinėdamas paupiu, Žmogus pamatė ten begyvenantį kitą žmogų. Stebėjo nepažįstamąjį devynias dienas ir devynias naktis, kasdien atliekantį tuos pačius darbus, kaip ir jis pats. Kuo ilgiau jis sekė kitą žmogų, tuo neramiau darėsi. Gal tas kitas žmogus guvenis? Greitesnis? Stipresnis? Galbūt gyvena aukščiau, mato daugiau, valgo skaniau, rengiasi geriau? Gal jį Žemė labiau myli ir yra jam dosnesnė? Gal mudviem nebeaužteks uogų? Žuvų? Saulės? Vieną dieną ta šūsnis klausimų nepakeliamu akmeniu prislėgė Žmogaus krūtinę ir sukėlė iki tol nepatirtą audrą – ten jungėsi ir šėlo Pavydo vėjai, Savanaudiškumo lietūs, Nepakantumo žaibai, liepsnojo Pyktis, Noras būti geriausiu ir vieninteliu. Jie draskė Žmogų tol, kol iš Žmogaus jis tapo… žmogumi. Norėdamas būti aukščiausiai gyvenančiu, skaniausiai valgančiu ir geriausiai besirengiančiu jis paskelbė kovą gamtai (juk užkariavęs ir savo valdžiai pajungęs šią didžiulę jėgą bus stipriausias, ir niekas negalės jam prilygti).

Sveiki, „Pasaulio Tvarkytojų“ čempionato žiūrovai!

Netikėtai nelauktai mes susitinkam. Šiandien vyksta niekada iki šiol neregėta kova – žmogus prieš gamtą. Žinau, mielieji žiūrovai, kad daugeliui iš jūsų tai tikras akibrokštas – vaikas prieš motiną, ligonis prieš gydytoją, išalkėlis prieš maitintoją, benamis prieš prieglobsčio suteikėją. Taip jau nutiko, kad šis motinžudiškas mūšis užvirė. Pasitikime kovotojus!

Dešiniajame Žemės kampe milijardus metų tvarkiusi metų ciklą, puoselėjusi kraštovaizdį ir saugojusi visa, kas gyva, nuolatinė „Pasaulio Tvarkytojų“ čempionato nugalėtoja – Motulė gamta.

Kairiajame – visą amžių gamtos malonėmis lepintas, dėl neaiškių priežasčių kovos pirštinę savo globėjai metęs, geriausias iš visų jos kūrinių – žmogus. Nors jis kovose dėl Pasaulio Tvarkytojo titulo dar naujokas, tačiau labai pavojingas – jo galia sulig kiekviena sekunde auga, o smūgiai darosi vis slaptesni ir taiklesni.

Kovotojai pasiruošę. Taigi – pradedam!

I raundas.

Pirmasis smūgiuoti ruošiasi žmogus. Jis sutelkia visas gamyklų, fabrikų, transporto, mašinų ir visų kitų įrenginių išmetamas kenksmingas dujas ir paleidžia jas į gamtą. Ši kosteli 2 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimu ir atsuka savo kankitojui kitą skruostą (elgiasi kaip katalikų šventikas – pagal Šventąjį Raštą). O jis nieko nelaukia – suleidžia į gamtą savo čiuptuvus ir siurbia viską, ką randa jos gelmėse – naftą, tauriuosius metalus, naudingąsias iškasenas – čiumpa kastuvus ir puola savintis žvyrą, smėlį, juodžemį, durpes, pamato, kad dar neužteks, užveda traktorius, išgalanda pjūklus ir neria į žaliąsias medžių gelmes, puola į jūras ir vandenynus, tinklais ir elektros šoku kankina, žudo ir traukia žuvis, karštligiškai šluoja nuo Žemės paviršiaus viską, kas papuola, ką prisimena. Gamta graudžiai suspurda uraganu Ervinu, cunamiu Indonezijoje, ugnikalnio išsiveržimu Čilėje. Žmogus neatlyžta – visas išgautas medžiagas perdirba į ilgai yrančias atliekas ir užverčia jomis pievas, kalnus, miškus ir net vandenynus, jūras, upes ir ežerus. Gamta silpsta, krinta, nebeatsistoja… Gongas! Raundo pabaiga – 1:0 žmogus laimi.

II raundas.

Gamta vos ne vos pakyla. Nusišluosto balta skepetaite sudiržusią ir suskeldėjusią kaktą, nubraukia kraujuotas rankas, kojas, kelis raudonus lašus nuo krūtinės. Žmogus niekingai šypsosi ir bėginėja po Žemę demonstruodamas savo raumenis.

Atsigręžia į leisgyvę gamtą ir iššvokščia: – Nejau tau dar neaišku, kas naujasis Pasaulio Tvarkytojas? Tu jau niekam nebereikalinga – aš kontroliuoju viską! Aš sugebu daugiau nei tu!

– Jis griebia lemputę: – Štai tau šviesa! – Mosteli ranka į metalinę architektūrą, plastikines gėles, dirbtinį sniegą: – Štai ir grožis! – Eile išrikiuoja mėgintuvėlyje sukryžmintas, pagerintas, pakoreguotas gyvūnų ir augalų rūšis, įvairias mašinas, prietaisus, automatus, kompiuterius, robotus: – Prašau – įvairovė! – Galiausiai iškelia aukštyn laboratoriniame indelyje auginamą žmogaus atmainą su pageidaujamomis savybėmis, bruožais, gebėjimais: – NAUJOJI GYVYBĖ! –

Gamta susiima rankomis už širdies ir krinta. Vos vos girdimas atodūsis: – O vanduo… Visa ko šaltinis, maitintojas, gydytojas… Jo sukurti tau nepavyko… – – Tai tik sekundžių klausimas, – šypteli žmogus, rūsčiai žvelgdamas į merdėjančią, dar vos gyvą gamtą… Gamtai gresia nokdaunas.

Žmogus kasdien artėja prie pergalės – Pyro pergalės. Jis ima iš gamtos vis daugiau ir daugiau, atgal nieko negrąžindamas. Jis stiprus, jis galingas, jis – nugalėtojas! Jo pavydas, pyktis, savanaudiškumas aptemdė sveiką protą, užblokavo per kraują ir gyvenimą suvokiamą tiesą – žmogus – kaip lauko žolė, „kurią girdo gimtosios žemės syvai“ (Salomėja Nėris), tai gamtos kūdikis, sujungtas su Žeme gyvybės virkštele. Mirus gamtai, mirs ir žmogus. Štai ką svarbaus jis pamiršo. Jei ir toliau žmogus šito neprisimins, nesugebės iš žmogaus vėl atvirsti Žmogumi, tai jis ne tik kad negyvens ILGAI ir LAIMINGAI, bet jis iš viso NEGYVENS.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: