Grąžinkit luditus!

Rita Norvaišaitė

Ar ką nors teko girdėti apie luditus? Jei ne, tai trumpa istorijos pamokėlė būtent jums: devyniolikto amžiaus pradžioje pramonės perversmo išgąsdinti sukilo anglų darbininkai. Jie baiminosi, kad augantys fabrikai, tobulėjantys mechanizmai užims jų darbo vietas ir tai taps didžiule grėsme žmonijai, o ypač darbininkų sluoksniui. Taip kilo vienas pirmųjų – luditų („mašinų daužytojų“) – judėjimas. Šie žmonės lazdomis puolė gamyklas, fabrikus naikindami ir gadindami visas jų akiratin papuolančias mašinas.

Dabartinis europietis tai išgirdęs pakraipytų galvą, išvadintų šiuos žmones mažų mažiausiai keistuoliais, nusispjautų ir abejingai nupėdintų į savo patogų asfaltu ir dirbtiniais augalais išpuoštą pasaulėlį. Taip… Pasaulis virto dirbtinu, Autocad`o ir Photoshop`o nudailintu, nublizgintu ir pertvarkytu muilo burbulu. Kadaise žemę budinusią, visą žmonių gyvenimo ciklą, pasaulio tvarką ir gyvybę kontroliavusią saulę pakeitė vienareikšmiškai didžiausiu žmonijos išradimu tituluojama Edisono sukurta Jos didenybė lemputė. Dabar liaudies negąsdina saulės užtemimas, apniukusi diena ar blogas oras, bet didžiausiu galvos skausmu tampa perdegusi lemputė, netikėtai išsikrovusi baterija ar išsijungęs kompiuteris. O ką jau kalbėti apie dingusią elektrą! Tada tik ir lauk naujųjų nostradamų pranašysčių apie artėjančią pasaulio pabaigą. Lemputė tik šimtoji, o gal milijonoji, dalis to, ką žmogus pasisavino iš gamtos, perdirbo ir pristatė kaip savo sukurtą šedevrą. Jo aukomis tapo visi gyvūnai ir augalai, kurių naujos veislės nebesiformuoja milijardus metų, o per kelias sekundes užgimsta mėgintuvėliuose. Maža to, žmogus bando sukurti ir pats save, ir visai ne perkeltine reikšme. Laboratorijose ir specialiose kapsulėse iš ląstelių auginami klonai ar galbūt ir pageidaujamų savybių turintys tobuli žmonės. Deja, nors viską mokslininkai yra apskaičiavę ir matematiškai bei chemiškai pagrindę, gyvybės šioms iškamšoms jiems įpūsti nepavyksta. Matyt, egzistuoja kažkas didesnio už mokslą, technologijas ir kompiuterį, kažkas, ką protėviai matė, suprato ir garbino gamtoje.

Kaip iki viso to ateita? Kodėl baiminamasi, kad žmogus naikina savo namus, savo gimtinę, savo planetą? Kodėl matydami mirštant tai, iš ko žmogus atsirado, mes vaidiname „nematau, nekalbu, negirdžiu ir neužuodžiu“? Pažvelkime į Lietuvą – mažą šalelę vidurio Europoje, kitaip vadinamą „Marijos žemę“ (šis pavadinimas suteiktas dėl ypatingai palankių gyvenimo sąlygų – šio krašto neniokoja jokiosos stichinės nelaimės: žemės drebėjimai, cunamiai, potvyniai, ugnikalnių išsiveržimai). „Akim tyliųjų ežerų“ ir „upelių kaspinais žydraisias“ pasipuošusi valstybėlė atrodo tarsi rojus Žemėje. Juk tai ji ilgiausiai visoje Europoje (net iki 1387 m.) išlaikė senąjį – pagoniškąjį – tikėjimą. Net ir po kunigaikščio Jogailos įvykdyto krikšto šio krašto gyventojai tebegarbino žalčius, ąžuolus, perkūną, tebekūrendavo šventąją ugnį, o nutikus nelaimei tebesikreipdavo patarimo į išmintingąjį krivį. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė sakė, jog liaudies dainose tauta pasisako, kas esanti. Lietuvių sutartinėse aiškiai pastebima gamtos svarba – visas žmogaus gyvenimas lyginamas su gamtos ciklu, mergelės apdainuojamos kaip lelijėlės, rūtelės, gegužėlės, berneliai – kaip sakalėliai, ąžuolėliai, net pasiguosti našlaitėlės skuba pas berželį, liepužėlę. Visas gyvenimas jiems buvo darni gamtos simfonija ir žmogus čia nei savo tonu, nei variacija neišsiskyrė, neišsišoko, o papildė ir turtino melodiją. Pilnaverte Žemės orkestro dalimi lietuvis buvo dar ilgai – prieglobstį knygnešiai ir partizanai rasdavo medžio šešėlyje, miško tankmėje, grožį ir harmoniją poetai aptikdavo tik kaime (turėjome tik vienintelę miesto poetę – Juditą Vačiūnaitę), kartos buvo skaičiuojamos nuo žagrės, o žmonių širdys girdėjo kadais Vytauto Mačernio pajaustą Žemės atodusį: „Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave“.

Tačiau ir į šią šalelę prasiskverbė technologijų čiuptuvai. Jie apraizgė jaunus, naujovėmis ir tobulėjimu besidominčius lietuvaičius, atplėšė nuo gimto kaimo suskirdusios žemės ir nubloškė į pilką betoninį miestų pasaulį. Nejausdami Vakario aštrių bučinių, negirdėdami gervės klykavimo, neregėdami pavasarėjančios Žemės nubudimo jie pamiršo, kieno dalis esą, ir užtraukė naują, netinkamą, neharmoningą ir gamtą žudančią improvizaciją. Daugelis iš Žemės saugotojų perėjo į naikintojų gretas. Virto Liudviko XV principo „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“ pasekėjais, kurie kaip įmanydami bando susikrauti kuo didesnį kapitalą, atsirėžti kuo stambesnį gabalą žemės (būtinai saugojamoje teritorijoje) ir sumedžioti nykstantį ar į Raudonąją knygą įrašytą gyvūną. Domėjimasis Žemės išsaugojimu dažniausiai čia ir baigiasi, na, atsiranda dar vienas kitas, kuris prie savo įmonės prirašo „draugiška gamtai“ar „ekologiška“, būna, kad dar įsismagina paremti kokią žaliųjų (Greenpeace) organizuojamą akciją ar pasirašyti peticiją dėl delfinų žudymo Danijoje, bet kai kalba pasisuka apie investicijas dėl Šiltnamio efekto mažinimo, visi sutartinai nuleidžia galvas – „ne su manimi kalba“.

Atsakingumo nebuvimas mus žudo. Juk „kiekvienas sargybinis yra atsakingas už visą imperiją“ ,– teigė Antuanas de Sent Egziuperi. Mes vienigai linksime, kai gamtosaugininkai ir mokslininkai pranašauja Žemės žūtį, ir taip pat vieningai purtome galvas, kai jie prašo padėti, – „mes nieko negalime pakeisti, esame tik paprasti žmogeliai“. Taip daro liaudis, taip daro ir aukšti valstybių pareigūnai. Būtent dėl to žlugo Kopenhagos konferencija – JAV, Kinija, Italija, Lenkija atsisakė radikaliai sumažinti kenksmingų dujų išmetimą. Lietuvos jų tarpe nėra, nes jos išmetamų dujų kiekis ir taip neviršija tos „radikalios“ normos, bet neabejoju, jei būtų pradėta derėtis dėl lėšų gamtos saugojimui didinimo, mūsų valstybė taip pat ištartų: „veto“.

Keista, kai pagalvoji, jog išties visų pasaulio valstybių turtai yra pasisavinti iš gamtos – tai ir visos naudingosios iškasenos, ir taip branginami taurieji metalai, ir nafta, ir maistas, ir daugelis inžinerinių stebuklų – viskas. Pusiausvyra ir teigiamas balansas buvo, kai žmogus ėmė iš Žemės tik tiek, kiek jam buvo būtina, o dabar, kai šie turtai eikvojami perdaug nesigilinant, ar viso šito tikrai reikia, mūsų planeta sunkiama kaip kempinė ir, matyt, tikimasi, kad ji vėl prisigers visų tų gėrybių iš niekur. O gal net ir nesitikima, juk „mano amžiui užteks, o…“. Prie viso to prisideda dar ir besaikis šiukšlinimas. Vargu, ar kas norėtų pasimaudyti Ramiąjame vandenyne tarp San Francisko ir Havajų, kur bangos sūpuoja gigantišką šiukšlių salą, kurios masė jau viršijo tris su puse milijonų tonų, o plotas išplito per milijoną kvadratinių metrų (į jį tilptų dvi Teksaso valstijos). Ar kada teko sustoti miškelyje, esančiame kiek tolėliau už miesto? Ten grybų tikrai nerasi, o žibutės senai savo žydrų veidelių saulei neparodo. Gigantiškos krūvos rakandų, juodi pergrūsti maišai, surūdijusi lova ar senas televizorius – štai viskas, ką ten gali pamatyti. Kam gi nepraustaburniui Seimo langų daužytojui rūpintis šiukšlių išvežimu ir dar už tai mokėti kelis litus iš bedarbio pašalpos? Gi daug lengviau visa tai padovanoti miško žvėreliams – vis šiokia tokia atrakcija nei kiauras dienas ėdesio ieškoti! „Ne mano kiemas, ne mano pupos“, – tarsteli kiekvienas Žemės gyventojas, pravažiuojantis pro apdovanotąjį miškelį.

Antuanas de Sent Egziuperi sakytų: „Kada mes įsisąmoninsime savo vaidmenį, kad ir kukliausią, tik tada mes būsime laimingi. Ir tik tada galėsime ramiai gyventi ir ramiai numirti, nes tai, kas duoda prasmę gyvenimui, duoda prasmę ir mirčiai“. O aš sakyčiau – „grąžinkit luditus“! Lazdomis, o gal dabar jau geležiniais strypais (jų lengviau rasti mūsų Photoshop`o padirbtame pasaulyje), išdaužykime technologijas, atskyrusias lietuvius nuo kaimo, nuo gimtos žemės, nuo gamtos. Sugrąžinkime nors šiai mažai valstybėlei Rojaus vardą ir tą harmoningą Žemės ir žmogaus simfoniją – juk egzistuoja kažkas didesnio už mokslą, ir tai slypi gamtoje.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: