Aplinkosauga – supratimo filosofija

Danielė Stukaitė (koordinavo mokytoja Elona Rimdeikienė)

„Baltųjų žmonių miestuose neliko nė menkiausios vietelės, kur galėtum rasti ramybę. Nėra tokios vietos, kur galėtum išgirsti, kaip skleidžiasi pumpurai, kaip dūzgena sparnais vabzdžiai. Atrodo, kad automobilių džeržgesys žeidžia tik ausį. Tačiau baltasis žmogus, atrodo, nė nepastebi, kokiu oru jis kvėpuoja. Tarsi mirštantis ligonis, kuris niekaip negali numirti, jis nebejaučia smarvės… Terškite, terškite toliau savo guolį, ir vieną naktį jūs uždusite savo pačių išmatose“. Šiuos žodžius neapsikentęs su dideliu skausmu širdyje ir kartėliu lūpose rėkte išrėkė indėnų vadas Sitlis 1855 metais. Ar galite pasakyti kodėl? Kas taip įžeidė didį vakarų valdovą? Tiesa skaudi, ne kiekvienas atsakytų į, atrodo, gana paprastus ir galbūt net spėjusius įgrįsti klausimus. Viso pasaulio žmonėms nuolatos yra primenama, kaip svarbu išsaugoti gamtą, aiškinama, kaip reikia tausoti gamtos išteklius. Tačiau liūdniausia, jog žmogus nepatyręs savo „kailiu“ nesuvoks net ir akivaizdaus dalyko, ką jau kalbėti apie aplinkosaugą. Paprastas ir aiškus pavyzdys asmens vystymasis. Mažytis žmogeliukas nesugebės eiti, iš pradžių nepamatęs, kaip tai daryti, ūgtelėjęs nesupras atradimo džiaugsmo, kol pats neišsiaiškins, ko jam reikia, o galiausiai pažins meilę, kai ji pati pasibels į širdį. Taip ir su aplinkosauga bei ekologija. Tik tuomet, kai savo akimis pamatysime baisingus aplinkos niekinimo padarinius, suprasime, ko siekė visi perspėjimai, dėl ko buvome skatinami apgalvoti savo veiksmus, tačiau jau bus per vėlu atitaisyti padarytas klaidas ir nesuprantamus sprendimus. Žmogus sutvertas taip, jog tik pamatęs susidariusias aplinkybes pradės imtis konkrečių veiksmų. Tuomet iškyla dar eilė klausimų: Ar galime pakeisti žmogaus prigimtį? Ar įmanoma žmoguje įskiepyti sveikos aplinkosaugos būtinumo svarbą? Ir kaip tai padaryti?

Prigimtis – vis dar nesuprastas reiškinys. Ne paslaptis, ji yra dvilypė, prieštaringa, bet tikrai ne ideali, nes visiško idealumo nėra. Vadinasi, gamtos būties pavojus išliks. Tuo tarpu naujos idėjos skiepijimas, bandymas sukurti naują mąstymo lygmenį dar lengviau sužlugdo žmogaus susikurtą ideologiją ar pasaulėžiūrą. Vykdant tokią politiką, aplinkosaugos klausimui apskritai kiltų pavojus išnykti. Todėl mažiausia ką galime padaryti, tai bent pristabdyti neveiklumo būseną švarios aplinkos atžvilgiu ieškant kompromiso šimtmečius besitęsiančioje žmogaus bei gamtos kovoje, kurioje laimėtojais gali tapti abu varžovai. Bendro kompromiso ieškojimo kelias – ilgas ir sunkus procesas, kurio vystymuisi, tobulėjimui ir plėtimuisi tiek gamtai, tiek žmogui būtina įdėti savo indėlį, paskirti dalį dabartinio gyvenimo būdo. Gamtos vaidmuo šioje kovoje antraplanis. Ji turi būti stipri ir jokiu būdu nepasiduoti. Saugoti likusius miškų plotelius, lopyti ozono skyles, kentėti šiukšlių sukeliamą dvoką, teliūškuoti užterštą vandenį, pakęsti smogą, išlikti tvirta netekus natūraliųjų gamtos išteklių. Šis antraplanis vaidmuo priskirtas gamtai gali skambėti nereikšmingai, tačiau kieta gynyba – puolimo pagrindas. Be abejonės, gamtos ir žmogaus kovoje pirmojo ryškumo žvaigžde tapo žmogus. Deja, ne dėl gėrio suteikto aplinkai, o priešingai – padarytos neatitaisomos žalos. Sprendžiant šią dilemą, gamta jau žino, ką reikės paaukoti ir kaip elgtis. O žmogus?!

Žmogaus laukia ilgas savęs pažinimo kelias, kol pagaliau bus pajėgus suprasti, kodėl reikia gerbti ir tausoti. Šis kelias tiesus nebus. Nuolatos kilsime ir leisimės, prieisime aplinkkelį, trumpinsime atstumą. Tačiau kad ir kaip stengsimės išvengti nuobodaus, monotoniško ėjimo į priekį, visas nuotolis bus trumpinamas iš lėto. Žmogus, siekiantis gamtos saugojimo kelyje įveikti nemažą atkarpą, tiesiog privalės apsišarvuoti kantrybe. Juk didūs darbai per vieną naktį nepadaromi. Pirmas žingsnis – supratimas, antras – noras, toliau – veiksmai. Kelio galo neišvysime, tačiau žmonės įveikę atstumo pusiaukelę neabejotinai pasieks naują žmonijos egzistencijos lygmenį. Naujojo etapo pasiekimas ir yra švarios aplinkos nuopelnas. Palaikydami aplinkosaugoje pusiausvyrą ir tvarką, saugojame savo pačių gyvybę, nes gamta ir žmogus neatsiejamai susiję. Pavyzdžiui, darželyje auginamos gėlės puošia mūsų namus, o jas išaugina žmogaus rankos. Vadinasi, žmogus kenkdamas gamtai, kartu žudo ir save.

„Mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į aplinką”. Šis prancūzų rašytojo F. de Larošfuko teiginys puikiai apibendrina vieną iš aplinkosaugos problemų sprendimo būdų. Jis paremtas ne beatodairiškais veiksmais, o supratimu, problemos svarbos ar dydžio suvokimu. Skiepijant žmonijai šį metodą, aplinkosaugos problemų sumažės.

O koks Jūsų požiūris į aplinkosaugą?

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: