Žiogelio Jonuko istorija

Kristina Orentaitė (koordinavo mokytoja Inga Buinauskaitė)

Didelėje pievoje, toli nuo miesto triukšmo ir žmonių, gyveno žiogas Jonas su mama Aldona. Gyventi žalioje, kvepiančioje pievoje jiems buvo begalo gera ir ramu, kol kartą mama Aldona Jonukui sugalvojo padovanoti smuiką. Ta akimirka, kai sūnelis gavo smuiką, buvo nepamirštama.

Tai buvo labai gražus rytas, tačiau nepaisant aplinkui sklindančios giedros nuotaikos Jonukas (kais jam visai nebūdinga) buvo nuliūdęs ir susimąstęs. Jis, kaip įprastai, nešokinėjo per laukus, nesigrožėjo šalia namų išdygusia ryškia, taip nepaprastai kvepiančia gėle. Mama vis klausinėjo: „Kas mažyliui atsitiko?“ Bet sūnelis tik pakrutindavo galvelę ir nueidavo tolyn. Mama pagaliau supratusi sūnelio liūdesio priežastį greit nušokliavo pas savo seną draugą. Šis išklausęs žogienės pageidavimus ėmėsi darbo. Plušo senis valandą ar tris ir padarė mažą, nepaprasto grožio, tiesiog stebuklingą smuiką. Pamačius jį mama sušuko: „Mano Jonukas bus visos pievos žvaigždė!“. Gavęs dovaną mažylis buvo begalo nustebęs ir vis galvojo: „Kaip mama suprato mano svajonę?“

Po kelių metų išsipildė mamos pranašystės: Jonukas užaugo ir tapo visos pievos pats geriausias smuikininkas. Supratęs, kad jam to negana, nusprendė Jonukas važiuoti į miestą. Jis girdėjo, kad visi gerai grojantys žiogai mieste greitai išpopuliarėja ir tampa profesionalais. Žinodama mama savo pusbrolio ir kelių draugų likimus, kurie taip pat vyko į miestą išpopuliarėti, bet taip ir negrįžo, labai nenorėjo, kad ir jos sūnų ištiktų toks pats likimas. Bet mamos Aldonos sūnelis – jau visas Jonas, nebe Jonukas. Todėl tvirtai nusprendė siekti savo karjeros ir išvyko.

Kupinas vilčių ir svajonių žiogelis Jonas atsirado didelio miesto cente. Čia nei pievų, nei kvepiančių gėlių nebuvo, tik aplink besimėtančios šiukšlės ir kažkokie vaikščiojantys keisti padarai, kurie vis kažką numesdavo ant Jonelio rastos šviežios žolytės. Liūdna ir sunku buvo žiogeliui naujoje ir tokioje negražioje aplinkoje, todėl ištisas dienas sėdėjo ant šalia suoliuko numestos skardinės ir griežė liūdnas daineles. Jis negalėjo patikėti, kad kažkur pasaulyje yra tokių baisių vietų…

Kartą prie jo prišoko toks pats nusivylęs be vieno ūselio žiogas Alfonsas. Jis papasakojo Jonukui visą tiesą apie šį didelį miestą. „Oi, nereikėjo čia tau važiuoti, Jonai, kad tu tik žinotum, kokie čia padarai gyvena. Jie vis kažkur skuba ir apie nieką negalvoja, mėto šiukšles ant mūsų, užteršia, sumindo mūsų gražiąją žolytę. Ne gyvenimas čia mums, žiogams. Per tuos padarus jau mano trys draugai žuvo nuo jų numesto stiklinio butelio, tik va aš dar gyvenu ir tai be vieno ūso. O juk mes svajojom grupę sukurti, karjeros viršūnes pasiekti,“ – išsekęs ir miesto žmonių nuskriaustas kalbėjo žiogas Alfonsas. Išsigandęs Jonelis šio pasakojimo viską metė ir nieko nepešęs nusprendė važiuoti namo. Prarado vargšelis savo svajonę ir grįžo namo su sudaužyta širdele. „Juk tau sakiau nevykt į tą baisią vietą, juk tau sakiau…“ – kartojo motina sūneliui. Suprato žiogelis Jonas, kad mieste nėra kam jo klausyti, todėl kaip ir buvo geriausias pievos muzikantas, taip ir liko iki šiol.

Todėl šio vargšo žiogelio (ir visų kitų gyvūnėlių) vardu sakau:

– Nebūkime vaikščiojantys ir šiukšles mėtantys padarai! Leiskime žiogams gyventi ir išsipildyti jų svajonėms! Nemėtykime šiukšlių ant žolės, leiskime parkams žaliuoti, kvepėti, kad negrįžtų žiogai į pievas ir nesakytų, kaip mieste blogai. Gyvenkime švarioje mus supančioje aplinkoje ir klausykimės žiogų griežiamų melodijų!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: