Žaliasis kodas

Tai istorija, kurią, galbūt, kaip žaliąją pasaką, seks ateinančios kartos, nes miškų nebebus, nebebus ir miškinių miegapelių…

Ten, kur dienomis savo baltu veidu šypsojosi  mėnulis, o naktimis po dangų ritinėjosi saulė, gyveno miškinė miegapelė Ūlė. Ji labai mylėjo savo mažą miško pasaulį, ir dangų, kuriame pro medžių viršūnes švietė žvaigždės. Ūlės pasaulis buvo nuostabus: prieš užmigdama, vietoj lopšinės ji galėjo iki soties klausytis lakštingalos arba vieversėlio, kurie prieš saulėtekį giedojo gražiausias savo giesmes. Žinoma, taip pat ji mylėjo ir seną guobą,  kurioje gyveno.

Pelytės pasaulis būtų buvęs kur kas niūresnis, jei jame nebūtų buvę jos mylimiausio draugo kurmio Kaziuko, kuris lygiai trečią valandą nakties ateidavo gerti nuostabiosios gilių kavos. Jie gurkšnodavo kavą iš mažulyčių porceliano puodukų ir kaskart šnekėdavosi taip, lyg pirmą kartą vienas kitą matydami.

Ūlė dažnai užlipdavo ant aukščiausios guobos šakos ir, žiūrėdama į savo žvaigždes, galvodavo, kokia ji esanti laiminga.

Bet vieną vakarą ji pabudo kaip  niekada anksti. Neatmerkusi traškanotų akučių, ji išėjo iš urvelio, bet…

Jos kaip kaskart nepasveikino paskutinis saulės spindulėlis, nei gaivus vėjelis… Prieš jos urvelį gulėjo milžiniška šiukšlių krūva. Ūlė nedrąsiai priėjo prie jos, pauostė mažą rusvą popierėlį ir, suraukusi savo mažą snukutį, nubėgo atgal į urvelį.  Ta krūva smirdėjo! Ji tikrai nebuvo pelytės. Ji nebuvo nuostabi.

Pelytė labai išsigando ir grįžusi į urvelį nebežinojo, ką daryti. Bet staiga prisiminė, kad turi patį geriausią visame pasaulyje draugą, kuris tuoj ateis gerti gilių kavos. Pelytė nusišypsojo, ir nubėgo prie dailaus kavinuko.

Lygiai trečią valandą, kai pelytė buvo pasiruošusi atidaryti duris ir kaip visada beveik mirtinai išgąsdinti Kaziuką, į duris nieks nepabeldė. Pelytė įsitempusi laukė. Veltui. Tyla ją siaubingai gąsdino. Lygiai ketvirtą valandą ji išbėgo pro duris link kurmio namų. Suraukusi snukutį  aplenkė svetimą smirdinčią milžinę ir nuskubėjo Kaziuko takeliu. Jai beskubant kelią užtvėrė polietileninis maišiukas, kuris pelytei priminė milžinišką nesibaigiantį langą. Maišiuke gulėjo kurmiukas.  Pelytė atsikvėpė ir ėmė žadinti draugą, bet Kaziukas nepabudo. Jis buvo uždusęs. Smirdinti ne jos milžinė atėmė jos geriausią draugą…

Iš jos mažų išsigandusių  akučių sunkėsi didelės ašaros ir krito ant Kaziuko veido. Dabar atrodė, kad verkia jie abu. Pelytė išrausė urvelį, įmetė amžinai savo geriausią draugą ir užkapstė žeme. Jų abiejų žeme. Ant kapo padėjo jo mažąjį puodelį ir liūdna nupėdino namo. Ji dar kartą piktai pažiūrėjo į milžinę, kuri buvo žymiai didesnė ir … Jos guobos nebebuvo. Urvelio vietoje stūksojo kelmas…

Pelytė verkdama užlipo ant kelmo ir gailiai sucypė savo dangui.

Paskutinę naktį Ūlė sapnavo Kaziuką. Jis kaip visada linksmai žiūrėjo į ją ir gurkšnojo kavą. Per miegus pelytė paskutinįkart linksmai cyptelėjo… Jos laimingas pasaulis mirė.

Ryte nieks nepamatė mažytės vienišos pelytės, gulinčios ant kelmo ir Ūlė tapo ne savo smirdinčios milžinės dalimi.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: