Žaliasis kodas

Žemė – gyvybės šaltinis

Akvilė Kirėjevaitė

Žemė – visų motina. Namus čia atranda ir vabaliukai, ir žuvys, ir paukščiai, ir žmonės, ir gležna žolytė ir tvirtas ąžuolas. Tik gaila, kad mes savo namų nemylime. Šiukšliname, skriaudžiame silpnesnius, netausojame gamtos išteklių. Greitai nebeturėsime švaraus ežero, kuriame galėtume pasipliuškenti vasarą arba vešlaus miško, kuriame galėtume grybauti, uogauti ar smagiai papramogauti.

Iš gėdos ima rausti skruostai, ar ne? Nebūkime tokie neatsakingi. Pasirūpinkime savo namais. Tegu žemė sveiksta! Nešiukšlinkime, nekirskime medžių, neskriauskime silpnesnių už save. Ir mes jausimės saugūs.

Pasaka apie šuniuką Knysliuką

Onutė Kuodytė

Kartą gyveno šuniukas, vardu Knysliukas. Jis į savo teritoriją temdavo viską, ką rasdavo kieme. Vieną dieną šunytis ant žemės rado laikraštį. Kadangi Knysliuko šeimininkai buvo mokytojai, jis mokėjo skaityti. Tame laikraštyje jo akytes patraukė užrašas – „ Pradėkime rūšiuoti! “. Neužilgo atbėgo jo draugas Reksas. Jis atsitempė kitos dienos laikraštį. Knysliukas ėmė domėtis pasaulio naujienomis. Čia perskaitė apie rūšiavimą. Reksas paklausė:

–         O kas yra rūšiavimas?

–         Tai, kai popierių, plastmasę, stiklą, kartoną dedame į skirtingas šiukšliadėžes, –

atsakė Knysliukas.

Nuo to laiko Reksas ir Knysliukas rūšiuoja kiekvieną dieną. Apie tai šuneliai pranešė visiems gyvūnams. Jie taip pat ėmė rūšiuoti.

Dabar jau niekas nebesijaudina dėl žemės likimo. O žmonės buvo apstulbę, kad šunys , katės, net pelės ėmė rūšiuoti.

Teisybė, kuria niekas netikėjo

Guoda Rapševičiūtė

Gyveno žmogus, kuris labai mylėjo gamtą, jos gyventojus. To žmogaus vardas – Artūras. Artūras buvo labai aktyvus. Nepraleisdavo nė vienos talkos, visiems padėdavo.

Tuo metu žurnaluose, televizijoje buvo daug kalbama apie klimato atšilimą. Bet bėgo metai, o nieko baisaus neįvyko. Žmonės ir toliau važinėjo mašinomis. Net menkiausius metrus įveikdavo ratais, ne pėsčiomis. Niekas nerūšiavo atliekų, mėtė jas bet kur. Tik vienas Artūras dar kantriai bandė kažką pakeisti. Stebėdamas gamtą matė, kad gyvūnams darosi sunku gyventi. Aplinkoje vien šiukšlės, smarvė. Jis organizavo talkas, susirinkimus, bet niekas nekreipė dėmesio. Galų gale jis pats ėmė rodyti pavyzdį. Kad ir kaip stengėsi, niekas neišėjo. Ką vienas padarysi? Pasaulis toks didelis!

Praėjo dar keletas metų. Nebeliko miškų. O su jais dingo grynas oras, žvėrys, grybai, uogos. Girių vietoje stūksojo smoko pilni miestai. Žmonės dengė nosis nuo smarvės. Jie pradėjo rinktis prie Artūro namų. Kiekvienas klausė;

–         Ką daryti?

Jo atsakymas buvo negailestingas:

–         Nieko nebegalima pakeisti. Reikėjo apie tai galvoti anksčiau…

Ar mes nesielgiame panašiai? Visur šiukšliname, be perstojo perkame, naudojame, gaminame. Laimei, savo gyvenime sutikau daug žmonių, kaip Artūras. Jie žino ir moko žaliai gyventi. Tai tėveliai, mokytojai, „ Žaliųjų naujienų“ sumanytojai. Visa mano klasė stengiamės nesėdėti rankų sudėję. Rūšiuojame, mažiname, išjungiame, vaikščiojame. Prisidėki ir tu. Mums reikia keistis visiems kartu. Pasaulis keičiasi, kai keičiamės mes.

Padėkime žemei – padėsime sau

Vilius Pakačimas

Visi žino, kad žemei jau milijardai metų. Vienas kitas net apie pasaulio pabaigą pagalvoja.

Na, o mes ją spartiname šiukšlindami, naudodami aerozolinius purškiklius. CO2 tarša sukūrėme skylę ozono sluoksnyje. Per ją į žemę patenka saulės ultravioletiniai spinduliai. Tai spindulių rūšis, sukelianti odos įdegį. Per skylę einantys ultravioletiniai spinduliai tirpdo ledynus. O kai ledynai ištirps, tai vanduo žemę tiesiog apsems. Dauguma šalių atsidurs po vandeniu. Išliks tos šalys, kuriose yra kalnų.

Šiandien žmonijai didžiausia grėsmė – klimato kaita. Klimato kaitos metu gali išnykti daug gyvūnų. Kurie sugebės prisitaikyti – neišnyks, o kurie nesugebės – išnyks.

Dėl klimato kaitos  kai kuriuose žemynuose jau dabar  prasideda žemės drebėjimai, sausros, liūtys. Trąšų naudojimas žemės ūkyje kenkia ne tik žmogaus sveikatai, bet ir aplinkai, gyvūnijai. Visa tai lemia žemės planetos sunaikinimą.

Norint viską pakeisti, reikia kažką daryti, nes vėliau gali būti per vėlu.  Jei tai darys vienas žmogus, neatrodo, kad jam pavyks.

Jei mes taupysime, rūšiuosime, nešiukšlinsime, nenaudosime aerozolinių purškiklių, mes turime galimybę išlikti ir sustabdyti klimato kaitą, ledynų tirpimą, gyvybės įvairumą. Padėkime žemei – padėsime sau!

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: