Žalias vėjas

Rinolda Juodviršytė

Mano namai – balta miško muzika,
Aušta krantai, virš ežero ugnys.
Broli, klausyk, kaip medžių viršūnėmis
Laumių žirgai atsiveja liūtį.

[Eglė Sirvydytė]

Labas….

Jei kur nors matei berniuką, maždaug metro keturiasdešimties, tamsiais plaukais, užkritusiais ant akių, tai tikriausiai buvau aš, Matas. Galbūt ir aš tave mačiau, bet būčiau neišdrįsęs tavęs užkalbinti,  be to, būčiau negalėjęs… Aš – nebylys.

Bet žinok, jei dabar galėčiau tave sutikti, paimčiau mažą ar didelę tavo ranką, spustelčiau ją savo mažais, kaulėtais pirštukais, ir nusišypsočiau TAU… Tada gestų kalba papasakočiau savo istoriją, kaip labai man tavęs reikėjo…

Viskas prasidėjo, kai man buvo ketveri. Nors, tiksliau sakant, nuo pat gimimo. Aš jau gimiau kitoks… Kai buvau ketverių, mirė mano mamytė. Tėtis sakė, kad jam nereikia žvairo, nebylaus, spalvų neskiriančio bėdų maišo. Ką gi, tai dar šis tas apie mane – pasaulį aš matau juodai baltą (tai juk irgi spalvos).

Mane priglaudė senelis. Jis gyveno miško trobelėje, atsiskyręs nuo žmonių.   Taip aš pirmą kartą atsidūriau miške ir amžinai jame likau. O tiksliau – miškas manyje. Aš jutau jį visu savo vaikiškai mažu kūnu. Jo alsavimą…  Liečiau pirštais juodą žemę ir įsivaizdavau, kad tai ne pušys, o ištisa karių armija palinkusi saugojo mane. Kitos, aukštesnės, it žvalgai dairėsi: nėra priešo- aš saugus. Kaip niekada saugus. Ir laisvas…

Mane nepaprastai jaudino miško garsai. Aš svajodavau ošti su medžiais, bet negalėjau lygintis su jais didingumu… Dar norėjau būti vėju.  Žaidžiančiu mano plaukuose, nematomu, bet paliečiančiu ir švelniai pakutenančiu paširdžius… Bet negalėjau. Buvau tik mažas berniukas, žvairai žiūrintis į nuostabiai tobulą mišką.

Dažnai svajodavau, kad kada nors aš užaugsiu ir tapsiu tobulos savo miško armijos generolu. Bet aš neužaugau, tik likau amžinai… Kuo? Neklausk…

Kai man buvo aštuoneri, horizonte pasirodė priešas. Jis buvo labai žiaurus ir niekingas. Atvažiavęs mašinomis, didesnėmis net už tankus, ginklu guldė mano karius. Aš dariau ką galėjau, atsiguliau prieš pat „šarvuočio“ ratus, bet jie mane patraukė ir trypė viską, kas buvo man brangu. Žaliu karių krauju laistė sutryptą samanų kilimą…

Verkiau, trankiau savo genties grobuonį, bet jam neskaudėjo, jis nesitraukė. Jis žudė. Man buvo gėda dėl jų prieš nežmogišką miško ramybę ir didybę…

Dideli vyrai kėlė medžius ir dėjo juos į miškovežius. Man spaudė širdutę, tai matant. Prisimenu, kritau tada ant kelių ir sukaupęs visą turėtą karišką stiprybę, meldžiausi:

–          Už žuvusius mūšyje…

Taip beklūpintį mane ir užtiko griūnantis medis…

Dabar mano miško vietoje nėra karių kapų, ten veikia moderni gamykla. Iš jos aukštų kaminų rūksta pilki dūmų kamuoliai ir kėsinasi į saulę – mano vaikystės saulę – tokią ryškią, švelniais spinduliais glamonėjančią mane, tarsi mama, žaismingai spindinčią vaiskiuose rasos lašeliuose..

O ir lietus buvo kitoks…  Lietus, kurį gerdavau rieškučiomis, nesibaigiantis, svaiginantis ir nuplaunantis sielą, užliejantis švelnia melodija. Tas, į kurį žiūrėdavau kol paskausdavo akis, o paskui verkdavau kartu su juo…

Ir manęs jau nebėra… Tiksliau pasakius, nebėra mažo, žvairo, nebylaus berniuko. Dabar aš – vėjas. Nematomas, bet lytintis ir švelniai kutenantis paširdžius. Tik dabar, matydamas spalvas, aš norėčiau būti žaliu vėju…

Bet kada nors aš tapsiu medžiu: ošiančiu ar tyliai volunge niūniuojančiu, išdidžiu kariu, paminklu žaliajai armijai. O tu nupūsk purvinus gamyklos dūmus, kad aš galėčiau išdidžiai žiūrėti į savo saulę…

Matas

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: