Tėviškės upių lopšy išsupta

Julija Dirsytė (koordinavo mokytoja Valerija Miškinienė)

Iš amžių glūdumos atiteka mano upės. Motinos Gamtos atvertas pasaulis patiki man paslaptis. Ir pasiduodu upių, supančių mano vaikystės žemę, vilionėms. Aš išmokau suprasti vandenų šneką. O, kiek daug aš iš jų pasimokiau, kiek skausmo aimanų išklausiau! Ir supratau didžiąją paslaptį – mano upės gyvos, jos nori gyventi, jos nori draugauti, jos nori taikiai prisiglausti prie žmogaus. Ir nešti nešti savo vandenis , tai tyliai čiurlendamos, tai pasibardamos ar lėtai vingiuodamos miško proskyna.  Taigi paklausykim, ką papasakojo man  iš visų pusių Naujamiestį supantys upeliai upeliukai: RUDUPĖLIS, IŽUPIS, KIRŠINAS, ŠUOJA, TRIKOJIS, VARKALIS, NEVĖŽIS

VARKALIS

Arčiausiai mano namų savo siūlą nutempia per mišką lyg šaltinėlis Varkalis. Dar gerai nemokėjau kalbėti, o jau Tave, mažas upeli, pažinau. Tai Tu per mano vaikystės mišką vos galėjai prasibrauti, bet sugebėjai apkabinti savo švelniomis bangelėmis mano mažas pėdutes. Tik vėliau labai pykau, kai vieną vasaros popietę skaudžiai Tavo vandenys „įkando“ man koją. Tik dabar supratau, kad tai buvo neklaužadų primėtytos stiklo šukės. Supratau Tavo paslaptį: „Žmogau, nešiukšlink upių!“

Beje, o kodėl Tave vadina Varkaliu? Gal kadaise čia gyventa varinių daiktų kalėjų, varininkų?

RUDUPĖLIS

Rudupėli, Tave „atradau“, kai mano šeima apsigyveno naujoje sodyboje, prieš dešimt metų. Vasaros pabaigos pavakare su broliu nutarėme pakeliauti rudenėjančiais laukais. Išėjome paklaidžioti, ir tiek Juk mes – gamtos vaikai. Ir tai mums ne naujiena. Mus viliojo dideli pasišiaušę šiaudų ritiniai. Gerokai pašėlę, netyčia užtikome laukų upę. Tai ir buvo mūsų atrastasis Rudupėlis. Apjuostas vešlių krūmų ir žolynų. Per akmenėlių tiltelį dar ilgai šokinėjome, džiaugdamiesi Tavim, Rudupėli!

Tu mus užbūrei savo monotoniška daina, susiliejančia su pušų gaudimu. Net voratinklių siūlai neerzino mūsų, kai basas kojas šildėmės vakarėjančios saulės glėby…

Dažnai mes Tave aplankome. Ypač Tu gražiai atrodai, kai pavasaris Tavo pakrantes apipila mažais pūkuotais kačiukais!

Nemanau, kad kas nors žino Tavo tikrą vardo prasmę. Gal mūsų protėviai po sunkių lauko darbų atsigaivindavo Tavo vandeniu, o gal Tu – ruda upė, nes vandenis plukdai  lygumų laukais.

Tik žinau Tavo paslaptį: „Atsigauk, pajusk, žmogau, Gamtos kerinčią ramybę“.

TRIKOJIS

Naujamiesčio senoliai  ir šmaikštaudami, ir liūdnai taria išsiskyrimo žodžius: „Susitiksim už Trikojo…“ Taip kalba apie Tave, upeli, nes Tu beveik nematoma linija skiri gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį, nes Tu stengiesi būti gyvas, vinguriuodamas tarp kapinių ir miestelio. Tarsi kartodamas amžiną tiesą, jog niekada nedingsta ryšys su išėjusiais…

IŽUPIS

Kaip nepakalbinti Tavęs, Ižupi. Tu atrodai vienišas ir liūdnas, vingiuodamas Naujamiesčio apylinkės laukais. Gerai, kad Kiršinas priglaudžia Tave – paskutinįjį intaką. Ir ižu niekada nepasipuoši, nes panašus esi į melioracijos griovį. Apleistas, pavargęs, nuliūdęs. Tokį aptikau Tave. Dar labiau širdį susmelkia, kai ant laukuose pasiklydusio stulpo pakrypęs gandralizdis laukia nesulaukia savo šeimininko – baltojo gandro. Nesulaukia, nes neatsirado žmogaus, panorusio padėti paukščiams. Upeli, ir paslaptis Tavo pasirodė labai suprantama: „ Žmogau, ištiesk ranką paukščiui, žvėriui – Gyvajai Gamtai“.

ŠUOJA

Šuoja, Tavęs neapdainavo poetai, Tavo vingių netapė dailininkai. Tačiau Tu nešiesi daugelio senųjų dvarų istoriją, Tavo pakrantėse prabėgo ne vieno žymaus žmogaus vaikystė.

Savo vandenis plukdai pro Pamargės mišką., o Tau kelią pastoja prie Mickiemės Kiršinas (ten gyvena mano bendraklasė Dovilė).

Liūdnoka Tavo istorija, nes Liberiškyje 1975 metais Tave užtvenkė, ir Tu paskandinai Sidziūnų kaimo kapinaites. Graudu matyti keletą paminklų, skalaujamų vandens. O juk dugne ilsisi kaimo protėviai… Supratau Tavo paslaptį: „Žmogau, savo rankomis negriauk Gamtos Motinos“.

KIRŠINAS

Sako, kalbininkai Tavo vardą sieja su žodžiu kirkšnis. Liaudies padavimuose vardas kildinamas iš veiksmažodžio kiršinti. Tačiau Tu – man miela upė, prie kurios smagu atminti dviračiu. Ir visai ne prastu keliu, o asfaltu! Juk Tu Naujamiesčio – Krekenavos kelią kerti kaip solidi upė. Šiame kelyje tarpukaryje buvo pastatytas gelžbetonis 34m ilgio ir 5 m pločio tiltas. Dabar smagu man su draugais pralėkti, žinoma, naujuoju tiltu į Paberžę ar Ustronę. Ir visada stabteliu prie Tavęs, mano Kiršine, nes Tu vis kartoji: „ Kol žmogų ramina Gamta, tol jis niekada nepakels rankos prieš ją“.

NEVĖŽIS

Didžioji mano upe, kasdien kelis kartus per dieną kertu Tave, nes Tu atskiri mano namus ir kitą- svetimą- pasaulį. Kaskart mano akys palydi Tave. Ir man smagu , kad visi mano upeliai upeliukai subėga į Tave. Apkabini visus ir neši apglėbęs į Nemuną – motiną upę. Supratau: Kaip svarbu gyvenime jausti  savo tėviškės trauką, suvokti, kokia brangi mano žemė, koks švelnus upės žvilgsnis”.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: