Nuo suvaldyto vartojimo ir kitokio mąstymo iki ekologijos kiekvieno gyvenime

Dmitrij Savickij

„Žalieji“ džiaugiasi, gal net švenčia. Džiaugiasi, nes jų išpažįstamos idėjos pagaliau yra dėmesio centre, būti „žaliam“ tapo visuomenėje sveikintinu dalyku. Atrodo, Al‘as Gore‘as savo kelionių metu į klimato kaitos sąskrydžius asmeniniu reaktyviniu lėktuvu (nepatogi tiesa, Albertai?) užkrėtė visus CO2 mažinimo ir gamtos tausojimo manija. Tokių pavyzdžių daug: automobilių pramonė, sukrėsta naftos kainų šuolių, pristato vieną paskui kitą elektrinį keturratį; valstybės, užsimaniusios būti nepriklausomos nuo pono Putino ir neprognozuojamų islamo kraštų, rimtai svarsto kaip čia kuo geriau pasikinkyti neišsenkamus vėjo, saulės ir upių energetinius išteklius; verslininkai, neturėdami kito pasirinkimo kaip tik paklusti mados tendencijoms ir naujiems vartotojų lūkesčiams, išdidžiai pareiškia apie savo gaminių ekologinę kilmę, greitą suyrimą gamtoje, mažesnį energijos suvartojimą ar net gautą „Greenpeace“ palaiminimą.

Bet man asmeniškai pažangiuose vakarų pasaulyje plintanti žalioji gyvenimo filosofija atrodo kiek paviršutiniška, jei tik į ją pažiūri kiek giliau, iš kitos pusės ir dar su trupinėliu kritikos. Aš ekologiją plačiąją prasme suprantu ne tik kaip priemonę pagaliau turėti kiek grynesnį orą, sutvarkytą aplinką ar kaip būdą sustabdyti globalinį atšilimą (ir nesvarbu, žmogaus dėka jis vyksta, ar tai natūralus procesas), o taip pat ir kaip racionalų, efektyvų ir naudingą turimų išteklių panaudojimą. Nuo pat žmogaus atsiradimo, jis kuo toliau, tuo labiau, greičiau ir didesniais mastais griebiasi gamtos turtų, o šie nespėja su jo augančiais norais. Štai kodėl šiandieninė vartotojų visuomenė savo bruožais tiesiog negali būti iš tiesų žalia – po gražiais draugystės su gamta pareiškimais slepiasi priešingi dalykai – vartojimas prekių, gaminių, paslaugų, kurioms sukurti panaudoti riboti ištekliai, gauti ne iš kosmoso, ne iš kitų planetų, o iš mūsų kertamų miškų, gręžiamų žemės gelmių, „filtruojamų“ vandenynų. O kadangi didžiausi vartotojai kaip tik ir yra tos pirmaujančios išsivysčiusios šalys, tai jų daromi ekologiniai sprendimai pasauliui gelbėti yra nustelbiami naikinamojo poreikio pirkti. Skatinimas rūšiuoti atliekas, nešti perdirbti senus nenaudojamus buities daiktus jokiu būdu nėra blogas dalykas, tai puiki galimybė parodyti jog tau rūpi, bet be šito aš įžvelgiu savotiškus žmonijos bandymus, jei gamtiniai ištekliai ir toliau taip sparčiai „tirps“, atitolinti neišvengiamą ekologinę katastrofą. Juk po truputį ten ir judame – gamtos turtai niekada nedidėjo, tik mažėjo ir toliau mažėja.

Kitame, rytų fronte esantis pasaulis (tas, kuris kaltinamas per dideliu anglies dvideginio išmetimu ir įvairiausių fabrikų daroma žala) tik stengiasi sudurti galą su galu ir visais įmanomais būdais stengiasi pigiai ir daug gaminti pinigų turintiems vakarams, kad ir apeinant atsakomybę prieš gamtą. Gaunasi toks paradoksas – vakarų lyderiai kritikuoja rytus, nors pastarųjų pramonė daro žalą gamindama produkciją iš esmės skirtą tiems patiems vakarams. Taigi prašo daryti tai, dėl ko patys yra kalti ir kas yra neįmanoma – jei būtų imtasi pertvarkyti gamybą (o ne tik prekes!) į žalią, neišvengiamai brangtų prekės, jas gal net apsimokėtų gaminti vakaruose. Brangios prekės reikštų mažesnę paklausą ir silpną ekonomiką, ko vakarams nereikia. O rytams yra nereikalinga gamyba vakaruose. Visi laimingi bus tol, kol bus taip kaip yra.

Trečias, per vidurį tarp dviejų frontų „niekieno žemėje“ įstrigęs pasaulis, kuriam priskiriu ir Lietuvą, neturi nei milžiniškų pramonės rajonų, nei didelio noro imtis ekologinės mados. Jei vakaruose žmonių gyvenimuose senai yra padaryta vietos aplinkosaugai ir yra supratę, kad kiekvienas jų, kaip Gandis sakė, ir turi būti tas pokytis, kurį jie nori matyti, tai Lietuvoje tokiai savimonei išugdyti reikia dar ilgai ir kryptingai dirbti, nes tik sudaryti sąlygas ir tikėtis, kad bent tas madingas žaliavimas sužydės, neužtenka.

Tiesiausias ir vienintelis kelias į ekologinių idėjų plėtrą Lietuvoje (ir bet kur kitur) įmanomas per naują žmonių požiūrio ir mąstymo kūrimą. Bet tai ir yra būtent tas esminis sudėtingas procesas, kuris užims daug daugiau laiko ir pareikalaus kantrybės. Mintys apie būtinybę keisti žmones kyla ryte sėdint troleibuse bei pro langą stebint prie šviesoforų sustojusią automobilių eilę Vilniaus gatvėse. Dažnai matau juose sėdint vos po vieną žmogų ir visi jie nutaikę žvilgsnį laukia žalios, kai tuo metu urzgia neišjungti varikliai. Jei tikėt Jeremy Clarkson‘u iš „Aukščiausios pavaros“, tai tokiose stovėjimuose yra praleidžiami penkeri gyvenimo metai. Nieko neveikiant, tiesiog laukiant. Aš vietoje tokio beprasmio laiko švaistymo siūlau minti dviračio pedalus, jei jau visuomeninis transportas dėl per didelio automobilių skaičiaus gatvėse juda vėžlio greičiu, o susirenkanti liaudis neįtinka. Dviračio variantas ne tik sumažintų automobilių skaičių mieste, ko pasekoje sumažėtų oro tarša, spūstys, pagreitėtų viešasis transportas, bet būtų naudingas ir pačiam minančiajam – fizinis aktyvumas užkerta kelią depresijai, modernaus gyvenimo būdo ligai. Kaip matote, laimėtojų būtų daug, bėda ta, kad dažnai daugelis į dviratį nežiūri kaip į automobilio vertą alternatyvą, galutinai jį pamiršta gavę vairuotojo teises. Dviratį žmonių akyse reikia paversti patrauklia ir tinkama transporto priemone nuvykti vidutinius atstumus iš taško A į tašką B, pastatyti jį į tokią vietą, kokioje jis stovi Amsterdame, o Vilniuje automobilis. Tikiuosi padėtis pradės keistis į gerąją pusę, bet tiesa yra tokia, kad Lietuvoje, be pajūrio, iki šiol nėra sukurtos dviračių infrastruktūros, keliai jiems nepritaikyti, takai neaišku kur prasideda, o baigiasi netikėčiausiose vietose. Iškyla klausimas – ar iš viso vertėjo rašyti apie dviračių naudą?

Kita dėmesio reikalaujanti sritis yra visuotinis šiukšlinimas, pasyvumas ekologijos klausimais ir net kartais pačios valdžios neįgalumas veikti. Iš tiesų nėra malonu žiūrėti į šiukšlėmis užverstus miškus ir paežeres. O kokių tik išmestų menkniekių nepamatai Lietuvos šalikėlėse! “Asortimentas” prasideda „Maximos“ maišeliais ir baigiasi padangomis. Tai, kad gyventojai nėra suinteresuoti aplinkosauga, rodo mano su draugu surengtas bandymas sukviesti savo miestelio gyventojus į pernai pirmą kartą surengtą gamtos švarinimo akciją „Darom‘09“. Nuo pat pradžių žinojome, kad šansai surinkti žmones nedideli. Dėmesiui pritraukti atsispausdinome visą reikiamą informaciją ant geltono popieriaus, išklijavome, o tada laukėme. Laikas bėgo, o iš keturių tūkstančių gyventojų, Vikipedijos duomenimis didžiausio Lietuvos kaimo, niekas taip ir neatsiliepė. Tokius rezultatus žinojome dar pačio sumanymo pradžioje, bet tik paskutinę dieną tuo patikėjome. Aš nenoriu teigti jog ten kur gyvenu žalios idėjos merdi, žmonės šiukšles rūšiuoja ir dar daro tai taip, kad tie tris konteineriai stovi perpildyti, bet neišvežami. Nuo čia prasideda verslininkų ir valdžios apsileidimas. Ir jei verslininkai į tiesos kelią gali būti gražinti keliomis baudomis, tai su valdžia yra kiek sudėtingiau. Dažnai nuo ekologinių sprendimų priėmimų iki realių darbų praeina nepateisinamai daug laiko. Kaunas dar visai nesenai neturėjo nuotekų valymo įrenginių, o Vilniaus atliekų deginimo gamykla jau kelinti metai taip ir nesugeba nuo brėžinių pereiti prie realių darbų. Kalbos apie gamyklos teršiamą orą yra gryniausi nusišnekėjimai, ES šalyse tokios pat statomos šalia daugiabučių centrinėse miestų zonose, o turistams jos eksponuojamos kaip modernios architektūros pavyzdžiai. Kuo gi mūsų tokia ypatinga, kad nepajuda iš mirties taško? Toks delsimas gali būti paaiškinamas, prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais tariant, politine impotencija arba kitaip sakant, silpnu biurokratų imunitetu gamyklos statyba nesuinteresuotiems asmenims. Reikia manyti, kad ateisianti nauja politikų karta, augusi matydama visas blogybes, elgsis geriau. O kuo jau šiandien galime pasidžiaugti, yra tai, kad nors atsinaujinančių išteklių reikalai nuteikia teigiamai.

Apibendrinant, ekologijos sėkmė ir plėtra priklauso ir nuo daugelio kitų dalykų, tokių kaip technologijos ir mokslo pasiekimai, bet vis dėl to tikiu, kad svarbiausias yra žmonių požiūris, būtinybė įtakoti juos taip, kad ekologiškoms idėjoms pritariančių būtų kuo daugiau, o tada jau ir nepastebėsim, kaip viskas pradės taisytis savaime, nes jei mūsų veikla pagimdė šias problemas, ji turi duoti ir pradžią pabaigai. Pirmi žingsniai žengti – gamyba pereina prie ekologiškų, pakartotinai naudojamų medžiagų, sparnus kelia žalioji energetika, tokios iniciatyvos kaip „Darom“ atkreipia visuomenės dėmesį, priverčia vieną kitą susimąstyti, prisidėti. O paskui pirmus nuėjusius, seks ir kiti. Ir kai ekologija žingsniuos kartu su mumis kiekviename žingsnyje, bus sprendimą nulemiantis dalyvis mūsų veikloje, viskas pasikeis. Reikia tik palaukti ir turėsim kur kas žalesnę visuomenę, o jei dar rasim būdą kaip suvaldyti vartojimą ar bent pristabdyti gamtos išteklių eikvojimą nežlugdant ekonominės gerovės, bus išvis puiku.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: