Laiškas iš ateities

Rūta ir Gintarė Slavinskaitės

Ekologija – tai kelias į tiesą, kurį renkasi nedaugelis. Tai – nuoširdumas sau. Kiekvienas sutaupytas popieriaus lapelis- išsaugota gyvybė medžiui, kuris pats negali nieko pasakyti, tačiau didvyriškai gina kitus. Kiekvienas sutaupytas vandens lašelis padės išgyventi tiems, kurie neturi geriamo vandens. Pakelta nuo žemės šiukšlė ir išmesta į šiukšliadėžę apsaugos nuo šiukšlyno.

Kelias į ekologiją- tai platus greitkelis, kuris išsišakoja į daug vieškelių. Daug lengviau juo važiuoti, jei važiuoji su tuo, kuriuo gali pasitikėti, nes ekologija yra paremta pagarba visiems šios žemės gyventojams. Juk kaip žmogus, kuris skriaudžia už save silpnesnius gali tikėtis sulaukti pagarbos iš kitų?!

Prieš didžiąsias metų šventes nuvažiavome į mišką. Ne, ką jūs, ne eglės kirsti, o pradžiuginti miško gyventojus Kalėdinėmis vaišėmis.

Netikėtai sutikome savo draugą Briedį Zenoną. Jis buvo labai nuliūdęs, o jo veidas dar labiau pabalo pamačius mus. Iš karto ėmėme kamantinėti draugą, bet jis buvo toks susirūpinęs, kad negalėjo pratarti nė žodžio. Šiek tiek nusiraminęs jis padavė mums laišką, kurį gavo iš ateityje gyvenančio Briedžio Kristijono. Kartu su laišku jis įdėjo ir savo nuotrauką. Nepatikėsite, bet ateities Briedis buvo plikas, o jo oda pamėlynavusi nuo ultravioletinių spindulių, bet tai tik pradžia, baisiausia buvo tai ką jis parašė laiške:

“Sveikas Briedi Zenonai ir visi tie, kurie skaito šį laišką, Aš esu Briedis Kristijonas iš ateities. Nusprendžiau Jums parašyti laišką norėdamas perspėti Jus dėl ateities, Jūs dar galite viską pakeisti. Dabar yra 2100 metai, antradienis vasario 10 diena, lauke

+49oC laipsniai šilumos. Bet pradėkime viską nuo pradžių.

Aš kaip ir Tu gyvenu Lietuvoje. Čia aš gimiau ir užaugau. Nuo tada kai aš gimiau praėjo daug laiko ir daug kas spėjo pasikeisti. Lietuvoje klimatas stipriai pakito. Dabar čia nebėra akį džiuginančių mišriųjų miškų. Vietoje jų plyti kietalapiai miškai ir krūmynai. Pievose nebeauga rugiagėlės, ramunės ar kiti gražūs augalai. Aplinkui driekiasi neįžengiamos dykumos ir pusdykumės. Čia auga kaktusai, tik kai kur gali pamatyti žalios žolės kupstelį. Kiekvieną dieną gyventi darosi vis sunkiau. Daugelis gyvūnų neištvėrė tokių staigių klimato pokyčių, ypač svilinančio karščio ir nugaišo. Taip pat čia atsiranda vis daugiau egzotiškų gyvūnų, tokių kaip barškuolės, kupranugariai, hienos, skorpionai ar tarantulos. Visi gyvūnai kiek galėdami stengiasi padėti vienas kitam, bet tai daryti labai sunku, nes esant aukštai temperatūrai bakterijos plinta labai greitai, todėl kyla vis daugiau bėdų dėl įvairių ligų.

Gėlo vandens beveik neturime, o lietaus tenka laukti mėnesių mėnesius, tačiau ir jis nėra toks gausus kokio tikimės. Kartais mums nebelieka kitos išeities tik palikti savo namus ir ieškoti vandens, kuris retai kada būna švarus arba be nuodingų cheminių medžiagų. Maži jaunikliai dar nieko nesupranta apie tokius dalykus ir tik išvydę ant vandens paviršiaus plaukiojančias spalvotas kenksmingas medžiagas puola jas ragauti, manydami  jog tai koks skanus gėrimas. Mums ne visada pavyksta sustabdyti tuos mažuosius patrakėlius ir pasekmės būna baisios, nors mes šimtus kartų jiems kartojam jog taip elgtis negalima, jog tai yra siaubingi nuodai.

Prieš daugybę metų žmonės net negalėjo pagalvoti, kad gali nebūti geriamo vandens, tačiau tas baisus košmaras išsipildė. Dabar norėdami turėti geriamo vandens jie turi jį išvalyti ir keletą kartų užvirinti, kad vanduo nors kiek taptų švaresnis, tačiau kaitinant vandenį visi naudingi mineralai dingsta, o parduotuvėse vanduo kainuoja milžiniškus pinigus ir tik nedaugelis gali sau leisti jį įsigyti.

Brangstant vandeniui pabrango ir visos kitos prekės. Daugelis žmonių puolė į neviltį. Daugelis neišgyveno. Jeigu jie būtų nors truputį susimąstę apie ateitį ir bent kiek taupę vandenį galbūt viskas būtų kitaip klostęsis.

Aplinkui mėtosi įvairios atliekos: plastikiniai buteliai, maišeliai, indai, suplyšę drabužiai, guminės padangos, sulūžę dviračiai.

Žmonės nebevažinėja automobiliais, nes sau jau negali to leisti.

Kaip ir minėjau pradžioje temperatūra čia labai pakito. Vasarą ji svyruoja nuo 65oC iki 78oC šilumos, o žiemą nukrenta iki 35oC šilumos.

Ir tai tik kelios priežastys, dėl kurių vertėtų susimąstyti. Kasdieną Žemė artėja prie tokios akimirkos, kai net drugelio sparnų mostai galės sukelti gamtines katastrofas. Tai ką Jums pirmiausiai reikia padaryti, tai sumažinti vartojimą, mažiau šiukšlinti, saugoti gamtą su visais jos stebuklais, augalais, bei gyvūnais. Automobilius pakeisti dviračiais arba keliauti pėsčiomis. Čia nėra jokios išminties, tai- elementarūs dalykai. Tiesiog elkitės su gamta taip, kad vėliau netektų gailėtis. Jūs dar galite viską pakeisti. Linkiu Jums visokeriopos sėkmės!

Briedis Kristijonas iš ateities”

Kai baigėme skaityti laišką, aplinkui buvo galima girdėti kaip nuo šakelių krenta trapus sniegas. Staiga mes pradėjome pasakoti jam apie tai, kad mes neabejingos gamtosaugai. Papasakojome jam apie mūsų darbus tarptautiniame Comenius projekte. Juk mokykla, kurioje mes mokomės šiame projekte bendradarbiaudama su Portugalijos, Ispanijos ir Prancūzijos mokyklomis bei jų mokiniais atliko begale tyrimų. Mes sužinojome kiek mūsų mokyklos mokiniai išnaudoja vandens per mėnesį, taip pat ar jie rūšiuoja šiukšles.

Iš ties buvome laimingos, kad galėjome prisidėti išsaugojant gamtą.

Taip pat visi mokyklos mokiniai noriai padėjo benamių gyvūnų prieglaudai. Siuvome paklotėlius, nešėme šunims ir katėms specialaus maisto ir dar darėme daug kitų dalykų. Taigi ne tik sudalyvavome tarptautiniame projekte, bet ir padarėme bent šiek tiek, kad mūsų mylima Žemė taptų švaresnė ir saugesnė ne tik mums, bet ir šalia gyvenantiems gyvūnėliams.

Briedis Zenonas įdėmiai mūsų klausėsi ir kai mes nutilome jis tarė:

-Taip. Gamta vis dėl to tokia graži… Gaila, kad jos grožis vysta kaip gėlės žiedas, bet žmonės vien dėl to tikrai nekalti, juk yra dar milijardai kitų priežaščių… Pažiūrėkit, į šį medį… Jam jau 1000 metų.

Taip, sunku patikėti, tačiau jis kiekvienais metais mane ir visus aplinkinius džiugina savo neįprasta šviesa sklindančia giliai iš jo vidaus. Mano senelis sakydavo: “Anūkėli, laimės šaltinis yra čia, aplinkui mus. Ilgai visi jo ieškojom, apkeliavom visą pasaulį, patyrėm įvairiausių nuotykių ir nė neįtarėm, kad jis yra čia. Kas gi ta formulė, kuri kiekvieną daro laimingą? Tai tik keli trumpučiai

žodeliai: džiaukis ir vertink tai, ką turi. Nes didžiausia laimė tai džiaugtis, viskuo, ką mums teikia gamta: gėlių kvapais, ką tik nuskinto obuolio skoniu, rasa, mėnesiena, saulėlydžiu, medžiu, tyro vandens gurkšniu kaitrią vasaros dieną… Laimės šaltinis yra gamtoje, kiekviename lapelyje, kiekviename žiedelyje. Jis teka šalia mūsų ir nesiliaus tekėjęs, jei tik mokėsim jį gerti ir neieškosim jo už jūrų marių”. Aš visuomet prisimenu senelio pasakytus žodžius ir stengiuosi gyventi pagal juos. Jei tik žmonės žinotų šia paprastai nepaparastą formulę, jie tikrai būtų geresni ir laimingesni.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: