Kad netektų laive gyventi…

Edita Ežerskytė (koordinavo mokytoja Vilma Dulevičienė)

Sunku patikėti visomis išpūstomis kalbomis apie baugųjį globalinį, t.y. visuotinį atšilimą. Ypač šiuo metu, kai visą gimtąją Europą (juk mūsų namai – visa Europos Sąjunga) ir Lietuvą draugėn spaudžia didžiuliai šalčiai. Surietę nosis dėl minusinės temperatūros pėdiname ir burbame: „Girdėjau „atseit“ tirpstą ledynai, bet to tikrai nematyti, kai taip šalta“. Pritariu, kad to negali išvysti iš savo kiemo pro namų langą. Taip pat manau, kad apšalę veidai trukdo blaiviai mąstyti, o dar svarbiau – mąstyti globaliai, nes tik taip galvojant galima nuveikti ar pakreipti Žemės likimo kreivę į vieną ar į kitą pusę. Teigiamąją, neigiamąją? Burbančiajam rinktis…

Vis dėlto atšilimas – ne koks tolimų erdvių dievas, gyvenantis danguje, o realus reiškinys. Jo kasdienybėje gyvename visi – riedame benzinu varomais automobiliais, be saiko naudojamės plastmasiniais maišeliais, kuriuos vis tiek išmetame, ar tiesiog svaidome, kur papuola, pasenusias „batareikas“. O jos papuola ne bet kur, bet į gamtą. Ir  gamtoje nesunyksta. Žemės „šiltnamis“ egzistuoja, net ir tokiomis dienomis. Jei ne būtent „savame darže“, tai kitame pusrutulyje – tikrai. Tad kaipgi galima netikėti akivaizdžiais faktais? Argi esame tokie „atbukę“ teisybei ir nebenorime jos girdėti?

Visa tai reiktų girdėti ištempus ausis ir dėtis savin kiekvieną žodį, nes posakis „Po mūsų, kad ir tvanas“ gali greit tapt realybe. Ateitis mums žada daug vandens ir daug šilumos „vienetų“. Ir ne tik, dar daugiau: ir skendusius miestus, ir žmonių dinastijų, ir įvairiausių gyvūnų, ir augalų rūšių nykimą. Įteiks Žemelė mums visiems šias „dovanas“, nepasibodės. Ypač riesta bus gyvybės davėjai, „Didžiojo Penketo“ (dramblio, raganosio, liūto, leopardo ir buivolo) motinai, na, gal „Didžiojo Šešeto“ (visgi ir žmogaus motina) – Afrikai. Mat šiltėlesnis klimatas sužlugdys jos ūkį, apgaubs sausromis ir taip ne pačias derlingiausias žemes, mažės dirbančiųjų, taigi ir valgančiųjų. Taigi apskritai, gyvenančiųjų. Kaip kiekvienas gamtos elementas tobulai susijęs. Ar kada girdėjote, kad viskas yra grandinė? Jų būna įvairių – maisto grandinė, gyvenimo ciklo grandinė, metų laikų grandinė ar tiesiog „priežasties-pasekmės“ grandinė. Kitaip tariant, „žmonijos veiklos – šylančios Žemės“ grandinė. Ir neatskirsi nė vienos jos grandies nesuardęs visos grandinės, todėl tokie kataklizmai ir vyksta – mėgini pažaboti vieną stichiją – visos užpuola negalvodamos, kad pačios save susinaikina. Stengiesi išnaudoti Žemės gelmes ir paversti jas judėjimo energija – užklumpa lietus, tirpdantis tavo kėbulą. Jam nė motais nei tu, nei kitas. Jam viskas vis vien. Jam tik nepatinka, kad graibstai jo vidurius, jo motinas ir seses  – požemines upes. Ką galiu pasakyti – abipusė neapykanta iš pirmo žvilgsnio.

Kaip niekas kitas yra akivaizdu, kad šylant klimatui kentės visi iki vieno… ir net jau kenčia. Didingieji Himalajai tai turėtų pajusti taip pat. „Sniego buveinė“ gali likti be tikrosios savo prigimties ir savasties – sniego. Dar blogiau, juk tirpstant sniegui nyks įvairios rūšys, kurių nepažįsta ir nežino jų lotyniškų vardų paprastieji mirtingieji, bet garbina – išsilavinusieji. Tarp žymesniųjų rūšių – legendinis Sniego Žmogus. Susimąstykite, jūs niekuomet neturėsite progos jo atrasti, jei išnyks sniegas! Taip ir liks neaišku, ar tai tik fantazija, ar labai apžėlęs ir panašus į žmogų padaras tikrai egzistavo. Teliks ir toliau kurti savo išmones – niekuo nepatvirtintas legendas. Galima mestelti akį ir į šalimais esančią Arkties teritoriją, kur nuo neatmenamų laikų šalčio žemėje sau „šiltą“ vietelę yra įsitaisę baltieji lokiai. Šiuos gyvūnus jau dabar, būtent šią akimirką, kamuoja nemiga dėl neįprastai šiltų orų, kiti galvos skausmai – jų netenkami gyvenamieji plotai, o tai veda į kanibalėjimą. Kas belieka alkio iškamuotiesiems? Kitas žingsnis, „laukiantis“ visai už kampo, – išnykimas. Nesunku surasti ir daugiau baisių gresiančių ir vykstančių nelaimių. Net paprastų varlių nykimas Centrinėje ir Pietų Amerikoje (kad ir kokios jos nemalonios akiai atrodytų) yra skausminga žaizda, nes Žemei reikia visų, kuriuos yra sukūrusi.

Vis dėlto, nereikėtų apie teršalus šnekėti vien tik kaip apie mūsų Žemės tirpimo ( kaip kokio ledų gardėsio) sukėlėjus. Juk gamtos taršą būtina stabdyti dėl nykstančiųjų gyvūnų ir augalų. Čia prasideda dar viena grandinė – pramonė išmeta teršalus, pramonei reikalinga žaliava, žaliava – vienais ar kitais atvejais – būna mediena, mediena gaunama abejingai kertant miškus, miškai – ne dykuma, juose knibždėte knibžda pulsuojančios gyvybės, kurios gyvenamąsias teritorijas naikina pramonė. Be to, atėmusi namus, ji, kaip nuoširdžią padėką, bloškia veidan išmetamąsias dujas ar kokį kitą „š…“. Kur jiems, mažiesiems dėtis? Niekas neapgina, visi žemynai užimti žmonių – nepakovosi. Netekę vilties, jie pasirenka vienintelę išeitį – mirtį. Evoliucija apsaugojo gyvūnus nuo visų priešų, leido prisitaikyti prie visų aplinkybių, išskyrus nenumatė vieno – žmogaus kuriamų teršalų. Tad ir krenta pulkais rūšys užmarštin…

Kaip šauksi, taip atsilieps. Tad geriau šauk ekologiškai.

Visų peticijų „Už Aplinkosaugą“ internete pasirašymas, paprastų sąsiuvinių pirkimas, iš kurių šypsosi motina Žemė, prašydama padėti, – nesiskaito. Prašom, ekologiškai gyventi ne virtualiais, tariamais darbais, bet tikraisiais, kurie įrodytų, kad

Myli švarų maistą,

Myli minti dviračiu,

Myli vėjo „ūkininkavimą“,

Myli rūšiavimą.

O visa tai veda į viena – myli švarią Žemę.

Nes kai ji švari – švarus ir tu. Tuomet visi šypsosi. Ir, aišku, niekas neskęsta.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: