Iš kirmėlės į drugelį

Agnė Stonytė (koordinavo mokytoja Adelė Žeimytė)

Įvyko metamorfozės procesas. Virtau maža kirmėlyte. Tiesą pasakius, toks pavidalas man nepatiko, tačiau įtikėjau, kad suprasiu mane supančią gamtą tik per atgimimą, per virsmą  kažkuo kitu – ne žmogumi. Žinoma, mažai kirmėlytei apkeliauti visą žaliąjį pasaulį per sunku, tad apsiribosiu pasaulio centru, ta išminties ir paslaptingumo visuma, kurios žmogus, deja, ne visada supranta… Ir kas man belieka? Tik šliaužti. Ir šliaužiu tol, kol pasiekiu savo tikslą – pasaulio medį. PASAULIO MEDĮ –   vešlų, gražų, spinduliuojantį gyvybe, energija, drąsa ir sveikata – dar mūsų protėvių garbintą ir globojamą…

Nieko nelaukusi, kaip kiekvienai kirmėlei ir priklauso, neriu į žemę po pasaulio medžio šaknimis. Atsiduriu požemyje. Nors durk į akį –  tamsu. Ir oro ne per daugiausiai. Mat, šviežią žemę užėmę, besiplečiantys pesticidai ir trąšos. Ir suleido jie į mane savo užnuodytus nagus kaip pasiutusios katės. Pasijutau lyg žemės piktžolė, kuri teršia dirvą neišvalomai. Dūstu… Jaučiu, kad požemių gerosios dvasios, apie kurias pasakoja sakmės, tyli… Jų nebėra… Chemijos dievaičiai valdo ir siurbiasi į gražuolio medžio šaknis. Nesusiūbuos pasaulis? Nelūš pakirstas medis? Bijodama nežinomos savo dalios, ilgomis medžio šaknimis aukštyn šliaužiu viršun.

Kai pasiekiu kamieną, susivokiu, jis dešimtį kartų ilgesnis už šaknis. Mano ieškojimai ir siekiai greitai nesibaigs, manęs dar laukia ilgas pažinimo kelias… Žvilgteliu žemyn. Aplink medį tyvuliuoja upės ir ežerai. Tačiau tos pasiutusios katės persekioja toliau. Pasidildino nagus, kad būtų aštresni ir savo nuodus papildė –  buitiniais ir maisto pramonės nutekamaisiais teršalais, kurie teka į požeminius vandenis, upes ir ežerus. Dabar suprantu, dėl ko vanduo apsivelka keistą žalią apdarą – dumblą. Ne, ne nuo šalčio ir ne nuo saulės, o dėl to, jog serga… Ir tu susirgtum, jei ši nuodinga katė tau įdrėkstų… Dėkui Dievui, kad dar turime  ištikimus vandens valytojus moliuskus. Tačiau čia patiriam „bumerango efektą“. Tada, kai vanduo baigia išaugti savo žaliąjį apdarą ir jį nusimeta, žuvys, kurios minta moliuskais, miršta. Dabar suprantu, ką reiškia „neteisingo pasaulio“ sąvoka. Upės ir ežerai… vanduo, gyvybės vanduo, pradžių pradžia… Dar alsuoja gyvybe, dar nuplauna, apvalo žmogaus kūną ir dvasią?..

Šliaužiu tolyn. Šakų viršūnėje noriu pasiekti milžiniškus medžio lapus, kurių pavėsis gaivintų nuo mane supančio vaizdo, o lapų lengvas šešėlis kutentų man pilvuką… noriu juoktis, džiaugtis savo kirmėlišku gyvenimu… Skubu viršun. Galbūt ten, viršuje, pasieksiu cukrinius dangaus debesis ir, šoktelėjusi ant jų, uostysiu pasaulio medžio lapų gaivą… Ir kai šliaužiu vis artyn ir artyn, kai siekiu medžio viršūnę ir pagaliau įkvėpiu oro, pajuntu – jis ne toks gaivus. Rodos, į orą išmetama apie milijoną tonų teršalų. Ir aš teisi (nors norėčiau, kad būtų priešingai). Pusę to kiekio sudaro autotransporto išmetami teršalai, o didžioji dalis pramonės teršalų… Visgi dar išgirstu duslų paukščių klegėjimą… Keisti jų balsai šiandien… Negausu jų… Paukščiai, užlesę pesticidų miršta… Taip dingsta dangaus pranašai… Jie visada krykauja ir braižo savo krūtinėles, liesdami grumstuotą žemę, mat, praneša apie artėjantį lietų ar audrą. Paukščių ir dauguma gyvūnų toks instinktas – jausti artėjančią nelaimę. Dabar jie beprotiškai blaškosi apie pasaulio medį, vis nerimsta.. Nelaimė? Vėl katės, pamaniau. Bet… Įbedžiu savo blizgančias kirmėliškas akis ir stebiu medį. Gyvybės medis, kurį mačiau pradžioje – gyvybingą, kupiną saulės šviesos ir žalumos nyksta. Jaučiu jo kamieno girgždesį, tarytum senų kaulų traškėjimą. Suprantu, jis šnekina žmoniją, prašo pagalbos, bet…  ar ji girdi? Nežinau, nes kai buvau žmogus, mačiau tai, ką norėjau matyti – medžio vešlumą, gražumą, žalumą, jo naudą… O medžio – pasaulio – nykimas manęs nedomino. Kam gali rūpėti jo laužomos šakos, naikinamos šaknys…? Moderniame technologijų pasaulyje…

Niekada nenoriu atvirsti žmogumi… Žinoma, kirmėlė nėra išvaizdi, tačiau ji gali virsti drugiu. Dabartinis, kirmijantis pasaulis neatrodo patraukliai… Laukiu, kada pavirsiu drugiu, galbūt su manim atvirs ir gamta… Gal šis virsmas taps užkrečiantis, gal išgyvens suvokimo virsmą ir žmogus…tada pamažu vėl sužaliuos medis ir pasaulis vėl susitvers iš chaoso…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: