Ekologija

Asta Dilytė

2010-ieji. Vasaris. Ant paprasto, turbūt dar sovietmečiu gaminto rudos spalvos medinio rašomojo stalo mėtosi daiktais. Knygos. Seni rašteliai. Kuponai. Bilietai. Spalvingame vazone žydi tulpė. Tulpė? Vidury žiemos, kai už lango siaučia pūga? Taip. Vidury žiemos. Siaučia pūga. Ir žydi. Tulpė. Juk net ir tamsiausiame juodumos atspalvyje visada įžvelgsime šviesos spindesį

2008-ųjų žiema. Brendu. Per didžiules pusnis. Gaištu Laiką. Bet žinau, ko noriu. Rankose- maišelis. Jame- spalvingas vazonas. Ką  tik jį nusipirkau. Rodos, per išpardavimą viename didžiųjų prekybos centrų. Kur einu dabar? Namo? Ne. Einu į sėklų, sodinukų ir panašių prekių parduotuvę. Ateinu. Pareikalauju tulpės. Gaunu nelauktą atkirtį- tulpių svogūnėliai pardavinėjami rudenį. Nusiperku kažką kitą ir klausiu savęs, iš kur galėjau žinoti, kad tulpės sodinamos rudenį, jei žydi pavasarį? Pamoka man- kitais metais labiau tuo domėtis. O kam man išvis ta tulpė? Kilniam tikslui. Noriu padovanoti mamai savo užaugintą gėlę. Rodos- lengva. Mama- sodininkystės, gėlininkystės ir kitokių –ysčių mėgėja, taigi svogūnėliams žemės rasti- vieni juokai. Bet vien svogūnėlio neužtenka. Taip pat ir panorus kuo nors užsiimti neužtenka vien noro. Reikia veikti. O aš turėjau tik didelį norą ir nulį įgūdžių, bei tiek pat atsakomybės. Gėlė net neišdygo. Nudžiuvo. Taip gali „nudžiūti“ ir pieva, miškas, žemė. Vien noro neužtenka… Reikia veikti.

2009-ųjų ruduo. Stoviu prie lentynos, su dailiais gėlių sėklų pakeliais, kažkuriam prekybos centre. Tulpė. Kažkodėl noriu tik tulpės. Ir tik geltonos. Nežinau, kodėl. Bet noriu. Išsirenku mielų, geltonos spalvos nedidelių tulpyčių svogūnėlius. Grįžtu namo. Naji metai, nauja žemė, nauja gėlė. Nauja proga pasitaisyti ir pasimokyti iš savo klaidų.

Mėnesis. Kitas. Keli mėnesiai. Tulpė išdygo. Vėliau suformavo savo menką žiedą. Štai ir lapeliai dygsta. Žiu, ir pats gležnas žiedelis po truputį pradeda skleistis. Bet ne… Menka smulkmena- pakeista vieta, vienas kitas ne palaistimas ir ji vėl tampa įnoringa. Pradeda džiūti dar net neišsiskleidęs žiedas… Ir gali sakyti „iki“ ne tik žiedui, bet ir savo norui. Net menkiausia smulkmena gali tapti didžiausia kliūtimi siekiant tikslo. Bet ne. Aš nepasiduosiu. Galbūt klysiu. Vieną. Du. Tris. Dešimtis kartų. Bet galiausiai tikslas bus pasiektas. Juk tiek mažai ir kartu tiek daug reikia, kad tikslas būtų įgyvendintas. Gal gėlė nuvys. Ne bėda. Pasodinsiu kitą. Viską galima pradėti iš naujo. Svarbiausia pradėti. Auginsiu tą gėlę. Laistysiu. Laikysiu ją gražiausioje vietoje ant palangės, kad rudenį Ji galėtų matyti krentančius lapus, o žiemą- vieną kitą atskrendantį paukštelį. Ne tik Ja rūpinsiuosi. Aš pamilsiu Tą gėlę. Kalbėsiu su ja. Klausysiu jos tylaus šiurenimo. Grožėsiuosi ja. Kol Ji man pasidarys tokia pat svarbi ir būtina kaip mano rūpestis mamai. Kaip mūsų rūpestis Žemei. Rūpinkimės tuo, kas mus supa. Nes tai, kas mus supa rūpinasi mumis.

Po 2010-ųjų vasario. Ateis diena ir aš išauginsiu gėlę. Ir Ji bus mano mamos rankose. Tokia graži, brangi ir reikalinga. Ateis diena, kai mes žiūrėsim į tai, kas mus supa. Pievą. Mišką. Žemę. Ir didžiuosimės. Nes padarėm viską, ką galėjom. Rūpinomės aplinka ir dėl to ji pasidarys tokia brangi, kad rūpestingumas mums taps neatsiejamu dalyku. Bet ar tokia diena ateis?..

Mažiau kalbų- daugiau darbų

Pasauliniu mastu pradėjus skelbti apie žmogaus veiksmų padarinius, visuomenėje paplito skambus žodis- ekologija. Atsirado daug ekologija suinteresuotų žmonių, kuriems rūpi žemės  ir mūsų pačių likimas. Deja, atsirado ir tokių žmonių, kuriem pelnosi iš ekologijos. Daugėja įmonių, ant savo gaminių klijuojančių ekologiškos prekės vardą, bet turime pastebėti, kad šios prekės ir kainuoja brangiau. Ar tai brangesnė prekės savikaina, ar tiesiog manipuliacija žmonėmis? Kad ir kaip ten būtų, ekologiškų prekių pirkimas nėra vienintelis dalykas, kuriuo galime padėti mažinti mūsų planetos taršą. Sena išmintis byloja: jei nori keisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Taigi, pradėjau kurti planą to, ką aš ir mano šeima galėtume padaryti Žemės labui.

1.)    Mūsų virtuvės stalčiuose nuolat prikimšta įvairių plastikinių maišelių, kuriems suirti prireiks daugybės metų. Ką daryti? Neseniai pradėjau siūti savo pirkinių krepšelį. Jį galėsiu naudoti( tiek aš, tiek mano šeima) daug  metų, taigi tiek laiko mums nereikės kas kart einant į parduotuvę pirkti naujo maišelio, todėl mes ne prisidėsim prie planetos teršimo.

2.)    Kiekvienas žmogus žino, kad augalai gamina duonį ir tam naudoja anglies dioksidą, taigi grynina orą. Mūsų namuose, kiekviename kambaryje yra bent po vieną gazoninę gėlę, nes tai ne tik daro orą švaresnį, bet ir puošia namus, ir net gi padeda nusiraminti.

3.)    Per žiniasklaidos priemones dažnai pranešama apie vis didėjančius sąvartynų kalnus, kuriems išnykti prireiks šimtmečių. Ne kartą mačiau, kaip yra išmetami be galo ilgai yrantys ir gana daug energijos pagaminimo procese reikalaujantys gaminiai- drabužiai. Juk išauktus, pasenusius ar tiesiog nebepatinkančius drabužius ar avalynę galima paaukoti labdaros organizacijoms( pvz. vaikams, nukentėjusiems  nuo žemės  drebėjimo Haityje), neturtingoms šeimoms ar tiesiog atiduoti pažįstamiems, kuriems jų reikia. Juk visai nebūtina išmesti daiktų, kurie vietoj to, kad didintų sąvartynų krūvas, dar gali būti naudojami.

4.)    Visi žinome, kiek  daug tropinių miškų kasmet yra iškertama, ir kiek daug laiko reikia jiems ataugti. Juk, pripažinkim, kad yra daug naudingiau ( ekologiniu požiūriu) ir  patogiau ,tarkim, naudoti elektronines skaitykles, negu imti į  rankas įprastą knygą. Nešvaistykime popieriaus, juk medžiai, iš kurių  jis gaminamas, atauga žymiai lėčiau, nei mes naudojam popierių.

5.)    Pingant įvairiai technikai, didėjant jos gaminimo kaštams,  dauguma žmonių vietoj to, kad taisytų, kad ir kokį sugedusį telefoną, vietoj jo nusiperka naują. Didžiausia klaida, kokią galima padaryti- tai išmesti kenksmingų medžiagų turintį neveikiantį daiktą su įprastomis šiukšlėmis. Jis ne tik ilgai irs  , bet ir užterš aplinką, tuo dar labiau kenkdamas žemei.  Dabar daug kur (parduotuvėse ir  kitose vietose) galima išmesti kenksmingas pasenusių aparatų liekanas(pvz. telefono baterija). Na, bet gamtai būtų geriausia, jei nauji prietaisai būtų  perkami rečiau- juk tada nieko nereikėtų išmesti ir būtų sunaudojama mažiau žaliavų, gaminant naujus įrenginius. Taip bus tausojama aplinka.

Taigi, matome, kad yra nesudėtingų būdų, kaip kiekvienam prisidėti prie aplinkos saugojimo. Aš, bei mano artimieji, stengsimės elgtis atsakingai Žemės atžvilgiu ir toliau ieškoti būdų, kaip pasaulį padaryti švaresnį. Juk tik mes patys esame atsakingi už tai, kokiame pasaulyje gyvensime.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: