Dovana anūkams

Rugilė Bliujūtė (koordinavo mokytoja Ingrida Ruchlevičienė)

Lauke labai karšta… Senelis su anūku keliauja per saulės kaitinamą dykumą… Čia sekinanti kaitra, nėra nė lašo vandens, nė vieno medžio, nė menkiausio augalėlio. Staiga senelį nustebina anūko klausimas:

– Seneli, kas yra medis?

Senelis minutėlę patyli ir svajingu balsu prabyla:

– Kadaise, maždaug prieš penkiasdešimt metų, mūsų Žemė buvo tokia graži! Augo daugybė medžių, žydėjo įvairiausios gėlės, čiulbėjo margaspalviai paukščiai… Dar ir dabar ausyse skamba tas nepakartojimas upelio šniokštimas, negaliu pamiršti ir didelių kalnų, apžėlusių žalia žolyte, baltomis snieguotomis viršūnėmis… Jie buvo tokie gražūs… Labai gailiuosi to, ką padariau, ir labai norėčiau atsukti laiką atgal, jei tik galėčiau… Ir jeigu kada nors tai galėčiau padaryti, tai visų žmonių maldaučiau pagalvoti, ką jie daro. Jeigu burtininkas galėtų išpildyti nors vieną mano norą, jis būtų toks – žmonėms, kurie kadaise niokojo gamtą, parodyti, ką jie padarė ir kaip atrodo žemė šiandien. Norėčiau, kad jie pasivaikščiotų po šias dykumas ir ,,pasigrožėtų gamta“. Bet, deja, daugelio tų žmonių jau nebėra tarp gyvųjų…

Seneliui pasakojant, anūkas netoliese pastebėjo trobelę. Keliautojai labai apsidžiaugė, nes buvo labai ištroškę ir vylėsi, kad čia gaus atsigerti. Duris jiems atidarė senutė, kurios veidą vagojo daugybė raukšlių. Ši pakvietė keliauninkus į vidų. Pradėjus kalbėtis paaiškėjo, kad moteris visai ne senutė – jai vos dvidešimt septyneri. Išvydusi svečių veide begalinę nuostabą, moteris paaiškino, jog „senute“ ją pavertė kaitri saulė ir vandens trūkumas. Nors seneliui ir anūkui namo šeimininkė pasirodė labai miela, geraširdė, bet paprašius vandens, moteris atsisakė jo duoti. Paaiškino, jog vanduo čia – didžiausias turtas, kurio visiems labai trūksta. Jis brangesnis net už auksą ir deimantus. Moteriškė keleivius pavaišino bekvapiais, beskoniais valgiais, kurie mažajam svečiui buvo įprasti, kasdieniški.

Tik senelis skausmingai ištarė:

– Gaila, kad jau niekada šioje žemėje gimę vaikai nebeparagaus kvapnaus ir skanaus maisto, nesužinos, kas yra gėlė, Dievo karvytė ar drugelis…

Jis žinojo, kad jeigu tik galėtų, visų šiandien Žemėje gyvenančių žmonių paprašytų:

– Kol dar nevėlu, padėkime išsaugoti spalvas, kvapus, garsus Žemėje! Palikime ją savo anūkams tokią gražią, kokią mums padovanojo tėvai ir seneliai. Tai bus jiems pati geriausia dovana!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: