Tik tok tik tik tok tik tok…

Solveiga Žibaitė

Stebiu surūdijusį kranelį. Pastaruoju metu tik ir tok tenka tiek ilgai laukti, kad net užsimirštu, ko atėjęs ir apkabinęs kelius užmerkiu akis, kad į jas nepatektų smėlio. Galvoju. Apie vandenį. Kad ir kaip bandau įsivaizduoti daug vandens, niekaip nepavyksta. Daug ir … vandens? Kažkaip netinka kartu. Tėvas sakė, kad anksčiau čia buvo daugiau vandens. Kranas kartais net tekėdavo srovele. Šitą įsivaizduoti galiu. Bet vanduo…tyvuliuoja. Neįtikima. Jarifas jau senas ir buvo išvykęs, nors aš to nemačiau – jį visai dar neseniai pažįstu, bet vieną vakarą jis man pasakojo apie vieną iš savo kelionių. Sakė, kad buvo prie ežero. Didelio ežero. Tokio didelio, kad jam įbridus IKI KAKLO, į ežerą būtų tilpę dar TŪKSTANTIS tokių, kaip jis. O kiti žmonės jam pasakojo apie vandenyną – tokį didelį, kad jo neperplauksi ir paskęsi. Nepasieksi dugno ir pritrauksi į plaučius vandens. Ir jo nė kiek nesumažės. Neįsivaizduoju. Tik tas vanduo negeriamas. Todėl nieko gero. Tik… grįžtu čia. Reikia sulaukti, kol kibiras prisipildys tiek vandens, kiek reikia mamai vakarienei pagaminti. Sėdėsiu dar ilgai. Kvaila galvoti. Bet aš klausiau Jarifo ir negaliu negalvoti. Kodėl aš negalėčiau nukeliauti prie vandenyno? Širdis pradėjo plakti greičiau – nežinau, kada paskutinį kartą taip jaučiausi. Vilties kupinas. Ir noro sužinoti, kas bus vėliau. Sako, pasaulis didelis. Kodėl aš negalėčiau jo pamatyti? Didelis ir gražus. Sako, yra žmonių,  net nepanašių į žmones. Ir jie visai kitaip gyvena. Čia turbūt pasaka, bet kai kur kas dešimt žingsnių pastatyti kranai, iš kurių bėga vanduo. Gali tiesiog paleisti. Neįsivaizduoju.

Dirbu deimantų kasykloj. Ten mačiau vamzdžius, kuriais pumpuoja vandenį. Deimantai žiba. Bet kas man iš jų? Žiūriu. Gražiai žiba. Bandžiau įkąsti, bet prižiūrėtojas tik subarė ir atėmė. Nepavalgysi. Jarifas sakė, kad pasaulio gyventojai juos nešioja kaip papuošalus. Sakė, kad už juos moka milžiniškus pinigus. O kas iš to, jei aš pasikabinsiu deimantą? Niekas nelaikys manęs gražesniu ar turtingesniu. Juk deimantas čia ne kokia retenybė. Aš su broliu – retenybės. Turistai mus fotografuoja ir, jei gražiai šypsomės, iš kuprinių ištraukia ir mums duoda po vandens buteliuką. Tada dėkojam ir lankstomės ir bėgam namo mojuodami ta dovana.

Tok…vandens jau pakankamai. Keliuosi ir su kibiru einu namo, pėdomis sekdamas sausos žemės trūkio raštą. Sausros metu žemė atrodo labai gražiai. Ir keturkampiai, ir trikampiai, ir daug daug kampų turintys ornamentai. Iki pat horizonto. Iš ten link manęs artėja dvi figūros. Pokšt. Girdžiu. Išsigąstu. Skausmas pilve, susmunku. Kibiras iškrinta iš rankų, vanduo išsilieja, išbadėjusi žemė akimirksniu jį visą sugeria. Tiek ilgai sėdėjau. Skaičiavau lašus. Dabar skaičiuoju lašus iš savęs. Daug. Tiek skaičių nemoku. Skruostą nudegina karšta žemė. Stoviu ant kalno, prieš akis – vandenynas. Jis didelis – didesnis, nei įsivaizdavau. Ištiesęs rankas į šalis neapglėbčiau jo. Ir toks tobulas. Vėjas plaiksto mano drabužį. Vėsus vėjas. Kaip tamsią naktį. Net pašiurpsta oda. Temsta ir šąla. Kaip trokštu nušokti į vandenyną ir paskęsti.

Inertinės dujos ir haliucinogeninių grybelių sporos pasklinda atvertus knygą. Šis reiškinys yra įprastas, kai knyga išsiskiria savo amžiumi. Laikui ir ypatingoms išorės sąlygoms veikiant, popieriuje įvyksta cheminiai pakitimai. Knygos pūva. Šiandien šis tas pasikeitė. Knygos pūva. Visos. Be išimties.

Įkvėpk giliai – taip gimsta literatūrinis įkvėpimas.

Kodėl visa tai prasidėjo, mokslininkai nesutaria iki šiol, bet labiausiai įtikinama hipotezė yra užfiksuoti atmosferos oro cheminės sudėties pakitimai, kurių galėjo pakakti išprovokuoti šiam pražūtingam reiškiniui. Egzistuoja įvairiausių hipotezių, bet jos tokios neįtikėtinos, kad jų nė neverta minėti. Yra net hipotezėm nevertų vadinti – greičiau sąmokslo teorijom. Visi sutinka tik dėl vieno – prie to neabejotinai prisidėjo žmogus.

Viskas prasidėjo nuo to, kad mokyklose pradėjo alpti vaikai. Iš pradžių tai aiškinta perkaitimu ir informacijos perkrova, bet kai reiškinys tapo globalus, prasidėjo panika. Popieriniai vadovėliai pašalinti iš mokyklų bibliotekų, popieriniai užrašai pamažu virto praeitimi, toksiškus laikraščius pakeitė radioaktyvūs (mažiau pavojingi) elektroniniai vaizduokliai. Knygų uostymas tapo naująja madinga priklausomybe. Populiarios literatūros saldžią vatą uosto masės, o klasikų kartumas įtinka ne kiekvienam skoniui. O snobų snobai uosto Oskarą Vaildą. Kelių tūkstančių metų amžiaus kinų išradimas mus apvylė. Žmonės mokosi gyventi be popieriaus.

Tai reiškia, kad visa istorija, kadaise užrašyta ant trapių skiautelių, turėjo būti perkelta į elektroninę laikmeną. Atėjo laikas revoliucijai. Stebėtinai keista, bet žmonės buvo drungni. Vos vos šilti. Tik vaikams ir itin sentimentaliems žmonėms buvo gaila atsisakyti puslapių, kuriuose buvo apsigyvenusios jų svajonės ir viltys. Visi kiti džiaugėsi atsikratę praeities naštos. Iš pogrindžio išlindo net tokių ekstremistų, kurie tikino, jog tai puiki proga žmonijai apsivalyti, pradėti naują etapą. Susikūrė Praeities Neigėjų sekta, kurie nepripažino jokios praeities, kad ir vakarykštės dienos, įamžinimo. Atsikratyti istorijos, nes ji per daug archajiška. Žmogus juk toks skausmingai modernus. Sakot, nėra to blogo, kas neišeitų į gera?

,,Pasitelkę į pagalbą revoliucingus mokslinius išradimus mokslininkai po daugiau nei šimtmetį trukusių bevaisių paieškų pagaliau atrado legendinį gintaro kambarį. Tiesa, iš tunelio po Baltijos jūros dugnu, kur jis rezonansinėmis priemonėmis ir aptiktas, jis dar neiškeltas, bet artimiausiu metu tą žada atlikti pasišventusių narų komanda. Sekite naujienas toliau“

Į eterį niekas nepaleido žinios apie narų sveikatai gresiantį pavojų, nors žiūrovai patys iškart suvokė grėsmės ir pasekmių mastą ir akimirksniu pajuto vargšams užuojautą ir pagarbą. Juk juos, vargšelius, galėjo į gelmę įtraukti sunkieji metalai, pasmaugti suklestėję rudadumbliai ar tiesiog ištirpdyti vadinamieji klajojantys ūkai.

Naras Malevičius iš Kaliningrado srities spirgėjo užsidegimu taip pat, kaip ir jo oranžiniai plaukai ir strazdanota nosis. Naras Dantė buvo mažiau entuziastingas. Jis buvo visa galva aukštesnis, puse centnerio liesesnis ir juodas kaip varnas. Jei Dantė būtų varnas, tai Malevičius būtų liepsnelė. Vandens paukščiai išnyko.

Čia laivai neplauko. Egzotikos ištroškę gali tikru, vandenį skrodžiančiu laivu, pasigrožėti praėjusio amžiaus paveiksluose arba vandeningose Australijos upėse. Ne Baltijos baseine. Ar juodosios jūros, ir ne raudonosios.

Malevičius mėgdavo būti pajūry, kai būdavo vaikas, nors ir tada jau niekas nesimaudydavo. Suradęs švaresnę vietą smėlyje akimis palydėdavo nostalgijos atmosferos apsuptas žilų senukų poras, tykiai slenkančias pro šalį. Tikrai – galėdavai matyti tą skausmingai elektrinės spalvos debesį, tokį prisipildžiusį užuojautos, kad tuoj sprogs. Ir jis pykdavo ant tų senukų – kodėl jie turi šitus nuostabius prisiminimus, o iš manęs tokią galimybę atėmė? Tada apmėtydavo juos akmenimis.

Dantė buvo astmatikas ir nuotykiai jam nepatiko. Jam patiko aptemptos kelnės ir į viršų šukuoti plaukai.

Kaipgi iš negailestingų priešo gniaužtų išplėšti niekuo nenusikaltusį gintaro kambarį? Nutuokiu, kaip jis trokšta būti eksponuojamas ir dosniai pasidalinti su visais savo didybe. Bet mes atsižvelgsime į jo norus ir jei jis pageidaus būti išrinktas akmenėliais, neturėsim teisės prieštarauti.

Iš pradžių manyta keliauti povandeniniu laivu, bet Ministras Pirmininkas tik pasukiojo pirštu prie smilkinio. Dėl nežinomų (iš tikrųjų tik visiškai neįdomių) priežasčių metalo korozija Baltijos jūros vandeny vyko žaibo greičiu ir laivas, nusileidęs dugnan, ten turbūt ir pasiliktų. Tokiu atveju atmetama ir dirbtinio intelekto pagalba. Anas tiesiog išeitų iš proto.

Septynių Galvų Taryba ilgai be poilsio sprendė, kaip išspręsti šią opią problemą. Galų gale buvo nuspręsta kilniam tikslui panaudoti Didžiojo Pusiaujo karo metu sukurtą novatorišką plastiko rūšį, kurios pavyzdžiu uždengto paviršiaus nepasiekia jokie atmosferos veiksniai ar išoriniai objektai. Kitaip tariant, visiška izoliacija – alternatyvus pasaulis. Dar labiau kitaip tariant –  įvykių vakuumas.

Planas buvo toks: tiesiai numatomoje tunelio vietoje nuleisti į jūros dugną tokios pat atsparios dirbtinės medžiagos kupolą ir išsiurbti iš jo kenksmingą vandenilio ir deguonies junginį. Taip relikvija būtų apsaugota nuo visų blogybių, knibždėte knibždančių tirštoje sriuboje. Operacija vyko sklandžiai ir tunelis netrukus buvo atantspauduotas.

Krante nekantriai intriguojančių naujienų ištroškę mindžikavo reporteriai. Šen bei ten pasibarstę jie rinko kriaukleles, prieš tai apipurkšdami jas dezinfekciniu tirpalu – parneš vaikams.

Tai, ką pamatė narai, įlindę po jūros dugnu, prilygo suvokimui audrai prasidedant, kad palikai namie įjungtas dujas. Malevičius iš siaubo užsimerkė ir nustojo kvėpuoti. Dantė buvo astmatikas ir atrodė viską suprantąs.

Aštuntasis pasaulio stebuklas pasirodė besąs išsilydęs, ištirpęs, praradęs savo pirminę būseną, sumaitotas, nebeeksponuojamas, nebeparduodamas kažkokios į purvą panašios substancijos gniužulas. Ir tai buvo mažiausia problema. Tunelio sienos irgi buvo išsilydžiusios. Keistai ištirpusios. Tik keli susiraizgę sienų fragmentai. Dantė persisvėrė per susidariusį tinklą ir pamatė tai, ko jokia gyva akis dar nebuvo mačiusi.

–          Jei pragaras egzistuotų, matyčiau, kaip jis verda.

Būtent taip. Po jūros dugnu nieko nebuvo – tik voratinklio pavidalo skeletas, iš trapių siūlelių sulipdytas karkasas, leidžiantis žvelgti kilometrų kilometrus į Žemės gelmes. Planeta buvo išpuvusi iš vidaus. Vienišai skambėjo begalinėj tuštumoj narų širdžių dūžiai, nors ir slopinami hermetiškų kostiumų kamšalo. Dantė turi tris vaikus. Dvi mergaites ir berniuką.

Malevičius norėjo visus žmones užmėtyti akmenimis. STONE TO DEATH.

Kas galėjo pamatyti? Ach, nutaisyk nustebusį veidą ir prisidenk burną delnu. Prisipažink – neturėjai nė menkiausios nuojautos?

–          Ką gi, reporteriai laukia naujienų.

O jei nuo žmonių svorio pasaulis ims ir sugrius? Nugarmės. Prašaps. Kas tada? Tada kiekvienas už save. Juk pasaulis ne pirmas sugedo iš vidaus. Prieš jį buvo žmogus.

Laivas tolo nuo uosto.  Pamažu didindamas variklių apsukas jis reliatyviai yrėsi per dar niekada nejudintas rieves, paskui save palikdamas rezonansinius Niutono dėsniams nepaklūstančius virpesius. Akių lėliukės traukiasi ir plečiasi sulig kiekvienu nauju regėjimo lauke pasirodančiu objektu. Skaidrus panoraminis langas aprėpia daugiau nei kada nors maneisi esant. Širdis plaka, bet kažkodėl viskas atrodo dirbtina ir sterilu, oras įelektrintas.

Kartėlis nuskabo viltis – nėra horizonto. Nėra kur nudelbti akis, kur saugiai pabūti. Tyras švytėjimas priekaištingai  nuspalvina riešų venas. Prieš akimirksnį aplinkui buvo tik tiršta sprangi ir skysta gili tamsa, retai nusagstyta menkutėmis sagutėmis ir niekas nė nenutuokė, kad visai šalia vibruoja uždelsto veikimo bomba, visu savo kietu paviršiumi ir karšta šerdimi trokštanti priblokšti ir nublokšti, sutraukyti šitą tamsos audeklą ir banalia melodija nutraukti spengiančią tylą. Dabar planeta patekėjo ir jos hipnotizuojantis žvilgesys kėlė nostalgiją. Iš čia stebint ji neatrodo tokia ir pasikeitusi. Atmosfera ir uraganiniai sūkuriai pridengia gėdingus bevaisių žemynų kontūrus, o apie persotintus druskų tirpalus, vandenynais vadinamus, visi jau pamiršę – taip visų širdys užimtos nostalgija. Manyje ji greitai pasikeičia į pyktį. Bet juk mes priklausom ten. Patys privertėm save nusikalsti – patys save teisiam. Nereikėtų mums šito. Jei dar kvėpuotų. Bet mūsų per daug – nebėra net kur užkasti. Mūsų kūnai tapo mūsų našta. Mano tėvas man našta, mano senelis man priešas.

Nelaukiami savo namuose. Vardan didesnio gėrio. Niekada taip neturėtų būti. Vaikai palieka sergančius tėvus, žmonės palieka sergančią Žemę. Vardan didesnio gėrio. Kad vėl kvėpuotų.  Gal kada sugrįšim. Ne mes. Tie, kas sugrįš, nebus mes. Jie bus ateiviai, ištroškę  ekspansijos, užkariavimo. Iš naujo pratinsis prie namų. Be jokios nostalgijos. O gal jų nė nebūtų reikėję palikti.

Užliūliuok mane.  Mano minčių bangos skrieja šviesos greičiu, kad pasiektų tavo širdį, o ji atsiliepia ritmiškais signalais, kuriuos priima mano jautrūs prietaisai. Jautresni už dirbtinius, kuriems dabar turiu būti dėkingas už savo gyvybę. Ir kuriems dėkosiu visą likusį gyvenimą. Šaltis visiems  tas pats, tik visi skirtingai išlepę. Neturėjau tiek drąsos kiek tu, kad pasilikčiau ir pats už save atsakyčiau. Juk taip jau yra – žmogus nieko neprasimano pats ir nieko pats nedaro. Visko būtų užtekę. Su kaupu netgi. Kodėl jis negali paimti likimo į savo rankas, užuot tikėjęsis, kad kažkas turės pakankamai didelį šaukštą jo košei išsrėbti? Aš didžiuojuosi tavimi, nes tvirtai valdai savo ateitį.

Tamsu. Ir net nenutuokiu – gal visai šalia vibruoja uždelsto veikimo bomba, laukianti, kol bus apšviesta retų palengvėjimo ir baisios galios spindulių. Dabar pat apsukčiau laivą atgal, jei tik mano valia nesikirstų su dirbtinio intelekto. Ir jei aš ką nors reikščiau. Aš niekas. Nieko šitaip nebeliesiu ir nebejausiu, nebeįkvėpsiu pilna krūtine, nebeskaudės raumenų po rugiapjūtės. Nebebus rugiapjūtės. Ir anksčiau jos būdavo vis mažiau ir mažiau. Kas aš būsiu ten? Mano vardas neturės jokios prasmės ir mano išsilavinimas rūpės mažiausiai..

Materialaus žmonijos paveldo pavyzdžiai hermetiškai sukrauti šalia tykiai erdve besiiriančiuose laivuose. Mūsų istorijos vadovėliai. Praeities Neigėjams nepavyko. Paleidžiu po alternatyvią visatą klajoti savo nematerialų paveldą  – žinią: ,, Mums reikėjo pasikeisti. Mes nenorime būti klajūnais. Mes norime namo“.

Kvazaro radijo bangos mūsų nekviečia, tik nemaloniai šiaušia odą vėsus dirbtinis ventiliatorių vėjas. Kaip amžiną naktį. Geriau tu mane užliūliuok, kad užmigčiau lengvu miegu be sąžinės priekaištų.

Galit kaltinti mane per dideliu susižavėjimu moksline fantastika ir nepagrįstomis spekuliacijomis, bet neturėtume diskutuoti apie tai, kas yra įmanoma, o kas neįmanoma. Negi mūsų neįspėjo, kad pasaulis gali apsiversti aukštyn kojom? Negi patys savomis akimis to nematėme daugybę kartų? Juo labiau, kad jei devyniolikto amžiaus žmonėms paporintum dalykus, šiandien taip sėkmingai kasdien sutinkamus ir supažindintum juos su mūsų įpročiais, patikėtų taip pat, kaip Žiuliu Vernu.

Nuo ekologinės ateities tiesiogiai priklauso moralinė žmonijos ateitis ir visapusis progresas. Ekologinis būvis emiškai svarbus ne tik gerovei, bet ir savasčiai saugoti. Kaip žmogus sužino, kas jis yra? Aš sakau, kad mus supanti aplinka neturi būti traktuojama tik kaip buveinė ar laukas veiksmui (mūšio laukas) – savaime natūralus dalykas. Aplinkoje yra paslėpta mūsų istorija, pasaulis pats savaime, savo kuriozais ir įgeidžiais ilgus tūkstantmečius vertė mus tobulėti, kurti, virsti tuo, kuo esame dabar. Mūsų istorija (esybė) slypi ne bibliotekose ir mūsų kilmė – ne vadovėliuose, o stepėse, miškuose ir upėse, kurie patys savaime yra reiškiniai, įtakoję žmonijos vystymąsi. Išsaugoti paveldą – nereiškia sukrauti visas kada nors parašytas knygas ir užkasti po žeme, kad niekas jų nesunaikintų.  Tai reiškia išsaugoti tai, kas įkvėpė parašyti tas knygas. Tai, kuo labai didžiuojamės – svarbiausi atradimai ir labiausiai pamišėliški išradimai buvo padaryti gamtai akumuliuojant. Turėtume būti dėkingi, bet visais būdais stengiamės ją pažaboti ir traktuojame kaip gretimai egzistuojančio pasaulio organizmą, amžinai buvusį ir būsiantį. Toks trumparegiškas požiūris stabdo galimybę įžvelgti sąsajas tarp būvio elementų, kartais net neįvardijamų vertais dėmesio – tuo labiau gyvybiniais.

Galima teisintis, kad žmonija neturi iš ko pasimokyti (prašau atleisti, jei vėl skamba kaip fantastiniai svaičiojimai) – tik patys esam savo nuosmukių ir pasiekimų matai, ir neturim jokios nuovokos, ar mūsų veiksmai turi nors kiek logikos. Gal neįmanoma būnant žmogumi pažvelgti iš šalies į visą situaciją, nes esi arba įvykių uragane arba po svetima saule? Jei žmogui yra suteikta galia keisti, kas draudžia ja nuolankiai naudotis? NUOLANKIAI – šitas žodis nepelnytai pamirštamas. Turėtume gyventi prisimindami, kad žmonija nėra absoliutus gėris ir nedalomas vienetas. Žmonija yra viena milijoninė dalis to, ką vadina būtimi. Tik viena iš sudedamųjų recepto dalių, nuo pat egzistavimo pradžios prisiėmusi atsakomybę, bet staiga ėmusi jos kratytis. Ar gamta nesigaili, kad apsigavo, paleisdama tokį savanaudį ir grobuonišką padarą? Mums lemta užtikrinti tęstinumą ne tik savo rasės, bet ir to, ką gavome ateidami į šį pasaulį: meilės, šviežio oro ir tyro vandens – to, kas mus padarė žmonėmis. Bet kaip, rodos, blaiviai mąstančias būtybes reikia paveikti, kad kursas būtų pakeistas iš visa griaunančio į kuriantį? Baisu pagalvoti, bet gal žmonija negali apsieiti be kraštutinumų (galima prisiminti nesugebėjimą rasti optimalus požiūrio koordinačių: arba tu per toli, arba žiūri pro padidinamąjį stiklą)? Gal tokia prigimtis – laukti kritinio lūžio taško, kada į paviršių iškyla antžmogiška jėga, kurią niekas netikėjo esant ir akimirksniu senas pasaulis sugriaunamas, nubraukiamos visos užrašytos įstatymų eilutės ir akimoju sukuriama nauja tvarka…  gal tuo momentu vyksta evoliucija? Šventvagiška, bet gal tik kai katastrofa įvyks, visų širdys pradės plakti vienu ritmu? Argi istorijoje nėra buvę tokių pavyzdžių, kai galvoji: gal praslysi, gal išsisuksi. Bet nėra kur dingti. Nėra kur dingti. Neduokdie staiga imtų išsipildytų devintam dešimtmety Morrissey iš ,,The Smiths“ dainuoti žodžiai:

IF IT‘S NOT LOVE, THEN IT‘S THE BOMB,

THE BOMB,

THE BOMB,

THE BOMB,

THE BOMB,

THE BOMB,

THE BOMB,

THAT WILL BRING US TOGETHER.

Pokšt?

Advertisements

3 responses to this post.

  1. Posted by susirupines on vasario 12, 2010 at 16:39

    Įdomu iki pirmo taškiuko, kita atrodo nebūtina:)

    Atsakyti

  2. […] Nerijus Bitinas Rasa Jankauskaitė Linas Jocius Audrius Kuskys Rokas Liubauskas Ugnė Milaševičiūtė Vida Petraitytė Silvija Stankevičiūtė Gabrielė Žemaitytė Solveiga Žibaitė […]

    Atsakyti

  3. […] Nerijus Bitinas “Trumparegystė” Rasa Jankauskaitė “Mes patys – mūsų ateities kalviai” Linas Jocius “Žaliasis kodas-205″ Audrius Kuskys “Ar spės žmogus išgelbėti pasaulio gyvybę..?” Rokas Liubauskas “Oro tarša: iššūkiai ir galimybės” Ugnė Milaševičiūtė “Žaliasis kodas” Vida Petraitytė “Anties Steputės laiškas” Silvija Stankevičiūtė “Jei ne mes, tai kas?” Solveiga Žibaitė “Tik tok tik tik tok tik tok…” […]

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: