Tado vaikystė

Žilvinas Mickus

Tadas – mano senelis. Kada buvau mažesnis, jis man pasakodavo visokias istorijas, tikras ir išgalvotas. Pasakodavo apie raganas, riterius, piratus ir jų paslėptus lobius… Labai žavėdavausi šiuo sugebėjimu. Kartą jis man papasakojo tikrą įvykį iš savo vaikystės. Labai susižavėjau šiuo pasakojimu ir ilgai neužmigau..

-Tada buvo graži, saulėta vasara.. O, kad kiekviena tokia būtų.. Į mokyklą nereikėjo, todėl nuobodžiavome. Nebuvo nei televizorių, nei kompiuterių, Nuo pusryčių iki vakarienies būdavome „laisvo oro“ direktoriai. Lakstydavome laukuose, maudydavomės ir gulėdavome po beržais, kada saulė kepindavo. Va, kur gyvenimėlis!! Na, bet šįkart nemoralizuosiu, nes, manau, ir taip tau jų per akis.. Tais laikais buvau linksmas ir padūkęs berniokas. Tikrai to nepasakytum dabar, taip?

–  Tai jau taip, seneli. Dabar tu toks paniūręs ir užsidaręs,- tyliai pamurmėjau panosėj.

– Na, bet toks buvau. Iki vieno įvykio, sukrėtusio mano šelmišką gyvenimą..                         Neturėjau tada daug draugų, tik vieną, patį geriausią- Jonelį. Tą lemtingąją dieną Jonukas buvo išvažiavęs į tetos gimtadienį mieste.. Tai vienas laksčiau po pievas, žaidžiau su drugeliais, kol jie manęs nenuvedė prie tamsios giraitės. Keista, ji augo dauboje. Be to, tėvelis man buvo griežtai uždraudęs ten lankytis- kaimo žmonės kalba, kad vidurnaktį ten keliamos velnių puotos. Žmonės esą girdėję, kaip velniai kaukši savo kanopomis aplink laužą. Aišku, tai šiek tiek mane baugino, o dar saulė leidžiasi. Reikėjo kuo greičiau iš ten bėgti.. Kada pasileidau bėgti, mane sustabdė keisti garsai, sklindantys iš daubos centre telkšančio ežero.. Tyliai prisliūkinau patikrinti, kas dedasi tokioje nelankytinoje vietoje.. Įlindęs į krūmą, augantį visai čia pat ežero, supratau, jog kalbasi du vyrukai valtyje:

–    Na, Antanai, juk sakiau, jog čia pats lengviausias būdas parnešti namo maisto! Nei žuvys priešinasi, nei ką. Tiesiog gyvenk ir žvenk!

–     Tiesą sakei, Petrai. O aš dar tavim netikėjau… Kvailys aš.

Iškišau akį pro mažą plyšelį ir pastebėjau, jog jie žvejoja. Pagalvojau, jog tai nieko tokio.. Bet prisiminiau Petro žodžius: „Nei žuvys priešinasi, nei ką. Tiesiog gyvenk ir žvenk!” ir supratau, jog čia kažkas negero, todėl nenuėjau.. Kažkuris iš jų ištraukė žuvį, ją nuėmė nuo kabliuko, kuris atrodė tikrai neįprastai: kažkoks labai didelis ir apklijuotas kažin kuo. Išgirdau vyriškio balsą:

–      … Dar truputėlis nuodų ir žuvis tikrai pasiduos…

Tiesiog pakraupau nuo šių jo žodžių. Jis žvejoja neteisėtai! Taip sušukau, kad iš išgąsčio jie net apvirto su visomis valtimis, o aš pasileidau bėgti neatsigręždamas.

Kada grįžo Jonelis, viską jam papasakojau. Jis taip pat labai sunerimo. Nusprendėme budėti prie ežerėlio per naktį, nepaisant tų pasakojimų apie velnius. Gamta mums buvo svarbesnė už viską.. Juk tai vienintelis mūsų pramogų šaltinis ir grožis..

Po ketverių metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.. Jis tarsi sunaikino visą pasaulį, jo grožį.. Bet, tos bemiegės paliko pėdsaką visam mano gyvenimui..

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: