Legenda apie dingusias svajones

Agnė Dovydaitytė (koordinavo mokytoja Jolita Mickienė)

Tą dieną saulė spindėjo kaip dvi poros mylinčių akių. Jos spinduliai skverbėsi pro medžių šakas, tartum skaidrus krioklio vanduo čiurlentų pro mažus auksinių akmenėlių tarpus. Saulė buvo šiltesnė už apkabinimą ir mielesnė už bet kokį kaimo kampelį. Jos neįmanoma apibūdinti – ji buvo nuostabi. Dangus žydras, tik debesų karieta pridengė padangės kraštą. Net paukščiai nedrįso skristi į žydrą kūdikio paklodę. Niekas nedrįso žvelgti į nieko nekaltą pasaulio stebuklą – jis nepalyginamas su niekuo, jis…

Tai buvo dar ne viskas, ką aprėpė mergaitės akys. Dar buvo rugių laukas, kuriame susitikę niekada neišsiskirdavo draugai, pieva, kurioje net žiemą galėjai gulėti, nes nuostabus vaizdas nepradingdavo iš akių. Vaikai žydromis kaip dangus akimis, geltonais kaip saulė plaukais apie nieką tą dieną negalėjo svajoti. Turėjo viską. Turėjo meilę, šilumą, grožį, ir dar svajonių būti negalėjo.

Nuėjusi į lankos pakraštį mergaitė girdėjo, kaip varlių maršas kvietė ją prieiti. Tad ir ėjo. Ir ieškojo, iš kur jos šaukia. Galų gale surado. Tai buvo ir už saulę, ir už dangų, ir už rugių lauką, net už žolę gražesnis vandens telkinys. Aplink jį augo nendrės, jame gyveno nuostabiausios būtybės, svajonės ir viltys… Į šitą vietą atėjęs žmogus pamiršdavo visus jai neprilygstančius dalykus. Ir saulės danguje nebematydavo, tik stovėdavo ir žiūrėdavo nežinodamas, kaip elgtis, ką daryti. Mergaitė žengė žingsnį, kitą ir suprato, kad čia ir yra rojus. Ir tik čia. Tik čia galėjo visiškai negalvoti. Apie nieką. Net nejautė, kaip vėjas užmesdavo švelnius plaukus ant akių.

Ir ji nežinojo, kaip elgtis… Ar verkti, ar džiaugtis? Tačiau pasielgė. Ir pasirinko patį blogiausią variantą, kokį tik galima pasirinkti. Netekusi žado, lėtai ant verkiančios gėlės pastačiusi koją, apsisuko ir žengdama dar nepramintu takučiu išėjo. Vėl grįžo į rugių pievą, vėl susigrąžino svajones…

Tačiau matyto vaizdo mergaitė nepamiršo ir po penkerių metų vis dar mąstė apie tą vietą. Padarė klaidą ir žinojo, kaip ją ištaisyti. Reikėjo grįžti. Mergaitė pasiekė tą patį namo kampą kaip ir prieš penkerius metus. Nieko nelaukusi, apsisuko ir leido širdžiai ją valdyti… Skrido, kur mėlynas dangus jos veido duobutėse užmatė. Sumindė geriausius draugus rugius, pramynė naujus takus pievoje, net į saulę nežiūrėjo. Negalėjo niekam leisti jai sutrukdyti.

Bent jau iki tos akimirkos taip manė. Atsistojo lankos pakrašty. Negirdėjo varlių kvietimo, nepamatė nendrių ir kitų gamtos stebuklų. Ten buvo tik krūva betono ir būrys augalotų, stiprių vyrų. Vienintelis išlikęs mielas dalykas – vėjas – šalia mergaitės atpūtė mažą nešvaraus popieriaus skiautę. Mergaitė apsidairė – nieko nebuvo išlikę. Mėlynas dangus jos veido duobutėse pažvelgė į popieriaus skiautę. Tenai buvo milžiniška klaida. Ta klaida buvo gal kokių dvidešimties aukštų, o virš jos dar parašyti žodžiai: „Aukščiau dangaus“. Tai nebuvo aukščiau dangaus, mergaitė pasakytų, kad tai buvo žemiau žemės. Ir tada ji suprato. Ramybę ir grožį žmonės išmainė į gamtą žalojantį viešbutį. Pasigirdo šūksniai, pikti vyriški balsai ją išvarė.

Visi žino, kad viltis miršta paskutinė. Čia ir atėjo jos mirties valanda.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: