Aš – žemės gyventoja

Ieva Paškauskaitė

„Aš – Žemės gyventoja. Aš – Žemės gyventoja.“ – bandau sau įteigti nuo šaligatvio pakeldama šiukšlę. Pasilenkti ir pakelti visai nesunku. Kiek sunkiau atlaikyti nustebusių praeivių žvilgsnius, kurie tarytum sako: „Na ir keistuolė!“ ir netvirtą draugės trypčiojimą šalia manęs. Rodos, darau sau ir visuomenei naudingą darbą, tačiau negirdžiu nei padėkų, nei padrąsinimų.

Deja, Lietuva dar nepasiekė to lygio, kai žmonės ne tik kalba apie gamtos išsaugojimą, bet išties imasi priemonių. Nors didžiojoje pasaulio dalyje ekologija tampa ne tik būtinybe, bet ir mada, į mūsų šalį ši „naujovė“ keliauja ganėtinai lėtai. Visi žinome, ką ir kaip turėtume daryti, bet kažko imtis nesiskubiname – kam skubėti, jeigu nuo 2012-ųjų metų pabaigos viso to nebereikės?

Taktika nebloga, tačiau kas jeigu pasaulio pabaigos nebus? Žemės ištekliai nėra amžini. Vieną dieną jie ims ir pasibaigs. Kai kurie – ne po šimto, o po keliolikos metų.

Be abejo, dar galime sau įteikti, kad dėl Žemės problemų kalti ne mes ir tai visai ne mūsų rūpestis. Kas ta Lietuva, palyginus su didelėmis ir galingomis valstybėmis, tokiomis kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija arba Kinija? Jos daugiau teršia, sunaudoja daugiau išteklių, tad ir rūpintis aplinkosauga ir ekologija reikėtų joms, o ne mums. Keista, bet… jos iš tiesų rūpinasi. Arba bent jau ieško išeities, atlieka įvairius tyrimus ir bando kažką pakeisti, ne taip kaip mes, trypčiodami vietose ir nežinodami ką daryti ir ko imtis.

Taip, gal Lietuva ir yra tik taškelis pasaulio žemėlapyje, gal mes, lietuviai, negalime padaryti tiek daug kiek didžiųjų pasaulio šalių gyventojai, tačiau tai nereiškia, kad mums neturi rūpėti pasaulis.

Mes esame tokie patys Žemės gyventojai kaip ir visi kiti. Tad nejaugi taip sunku įsukti elektrą taupančias lemputes, kartkartėmis važiuoti visuomeniniu transportu ir pirkti ne milžiniškus džipus, o mažas ekologiškas mašinėles?

Net jeigu žalieji ir pasaulio pabaigą skelbti mėgstantys žurnalistai klysta ir Žemės atšilimas yra natūralus procesas, kuris kurią nors dieną ims ir pasibaigs, kodėl gi mums nepabūti taupiais? Pažvelkime į tai lyg į užburtą ratą – keletą metų pataupius galėsime nusipirkti ekologiškas mašinas, investuoti į savaime atsinaujinančius energijos šaltinius ar kitaip gelbėti pasaulį, kuriame gyvename. Tai taupo pinigus. Galbūt, sukūrus naujas technologijas, įkyrus sąžinės balsas nutils ir visos šios problemos taps tik praeities košmarais.

Bet, prieš imdamiesi grandiozinių projektų, turėtume apsidairyti aplinkui ir pažvelgti pro langą į gatvę. Būtų gerai, jeigu pasaulio gelbėjimo misiją pradėtume nuo paprastų dalykų – išeitume laukan ir nuo žemės pakeltume keletą šiukšlių. Bent kartą taip pasielgę, kitą kartą ne tik gerai pagalvosime prieš ką nors numesdami ant žemės, bet ir pakelsime kitų šiukšles.

Taip, Lietuva ne Singapūras ir už numestą šiukšlę niekas nenubaus. Net ir senutės, kurios paprastai mėgsta pamokslauti gatvėse sutiktiems žmonėms, nesubars ir nelieps pakelti. To imtis turime mes, dabartinė karta. Reikia sudrausti savo draugus, bendraamžius ir net vyresniuosius.

Didysis filosofas Albertas Kamiu yra pasakęs: „Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų“. Tebūnie tai mūsų šūkis, kurio vedami išeisime į gatvę ir pakelsime bent vieną šiukšlę, nepaisydami nustebusių žvilgsnių. Tegul mūsų mintyse išdidžiai skamba žodžiai – „Aš esu ne tik lietuvis. Aš – Žemės gyventojas. Ir tuo didžiuojuosi.“ Tik mes ir mūsų darbai gali užkirsti kelią taršai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: