Aplinkosauga XXl a.: ekologinis sąmoningomas ir technologijų adeptai

Šarūnas Matulevičius

Kertami miškai, nykstančios rūšys, šiltėjantis klimatas, ozono skylės, užteršti vandenynai ir atmosfera, dažnėjančios stichijos ir gamtos kataklizmos. Apokalipsė?

Gyvename laikmetyje, kai technologijos tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Beveik visų jo sričių. Nuostabus metas: esame liudininkai proceso, kai civilizacija pereina į aukštesnįjį, informacinės visuomenės, lygmenį. Evoliucijai nėra ribų! Nuostabus metas: esame liudininkai, naujosios, besiformuojančios ir bręstančios kartos. Kartos, kuri po dešimties metų savo vaikystės prisiminimus sies su Gūglu, Jūtūbu ir Feisbuku, nekaltybę praras priešais Elcėdė ekranus, glaudžioje sueityje su Redtūbu, o į brandą ir suaugusiųjų pasaulį žengs Dramenbeisų ir Dabstepų suknežintomis smegenimis. Sustok akimirka žavinga…

Žmogus, laikantis save aukščiausiaja gyvybės forma, dievo atvaizdu, sukūręs daugybę įspūdingų dalykų ir atlikęs neapsakomai daug nuostabiausių darbų, dažnai pamiršta elementariausias taisykles, kurios, rodos, tarp primityviųjų gyvybės formų, suvokiamos daug aiškiau ir sąmoningiau. Taisyklių daug, bet visos jos paprastos. Kaip antai: namuose šikti nedera. Galų gale, jei jau vidurius taip dažnai ir masyviai paleidžia, būk malonus, o didingasai Karaliau (!), ir susirink paskui save savo mėšlą. Jei jau ne dėl savęs, tai bent dėl savo vaiko. Dėl savo paties Pratęsimo, dėl to, kad jo kelias į gyvenimą, ateitį ir nauja, šviesų (?) rytojų (?), nebūtų tavo ekskrementais plūktas.

Kažkada mokslo žmonės pradėjo kalbėti apie tai, jog žmogui gali kilti pavojus nebeatskirti skaitmeninių pasaulių nuo realybės (o visgi mūsų senajame pasaulyje nėra nei kelių gyvybių, nei Seivų), kad elektroninis paštas ir vėliau atsiradę ir nežmoniškai išpopuliarėję socialiniai tinklai, leidę bendrauti bent kada, bent kam, su bet kuo ir iš esmės nemokamai, žmogų, iš prigimties socialinę būtybę, pavertė dar vienišesniu ir nusivylusiu, su besiatrofuojančiais nematerialiaisiais komunikacijos ir bendrumo audiniais ir organais. Kažin, ar kartais ir fiziniai jų atitikmenys po pusės ar vieno amžiaus nepradės nykti, kaip kadaise nunyko bezdžionės uodega? Ir ar tai bus galima laikyti evoliucija?

Neseniai pradėjau mąstyti, kodėl žmonėms, ar bent didžiajai jų daliai neberūpi juos supanti

aplinka, vienintelis dalykas, dėl kurio turime galimybę egzistuoti, – Motina Gamta? Iš pradžių mąsčiau, jog skaitmeniniai ir apskritai technologijomis grįsti pasauliai sukėlė tokią priklausomybę ir atėmė tiek daug laiko, jog nūdienos žmogus tiesiog nebepastebi kas dedasi aplinkui. Tačiau nuosekliai sekdamas spaudą, interneto platybėse pasirodančius straipsnius ir autoritetingų asmenų mintis, bei skaitydamas įvairiausią literatūrą pradėjau judėti link išvados, jog ne per seniausiai kibernetiniai pasauliai (ypač tas atsispindi filmuose ir video žaidimuose) tapo (deja, bet…) estetiškai patrauklesni.

Praeitą savaitę Lietuvoje lankėsi sielovadininkas – teologas bei demonologas B.Domergue’as. Šis autoritetingas asmuo teigia, jog šiuolaikinės kompiuterinės grafinės vaizdavimo priemonės pasiekė tokį aukštą technologinį lygmenį, jog žmogus (o ypač jaunas) pradeda painioti realybę su tikrove, arba pastaroji jam tampa mažiau patraukli nei psiaudo-pasauliai. Tą labai ryškiai atspindi neseniai kino teatrų repertuare pasirodęs filmas „Avataras“: čia vaizduojamas toks nuostabus ir sterialus fantastinis, kompiuterinės grafikos pagalba sugeneruotas pasaulis, jog jaunuoliai, pamatę filmą ir supratę, jog tokio pasaulio nėra ir būti negali, puolė į depresijas, pradėjo lankytis pas psichologus, linkti į savižudybės pusę. Sumautai apgailėtinai tragiška. Čia labiausiai galvoje turimas estetinis pranašumas, tačiau, mano nuomone tai nėra vienintelis faktorius. Jų yra keletas: jau minėtasis estetinis, utopijos iliuzijos, komforto bei sterialumo.

Internete pilna itin didelės raiškos nuotraukų, Volpeiperių su kompiuterinėmis programomis pakoreguotais spalvų sodrumais, kontrastais ir dar velniai žino kuo. Esant tokiam dideliam pasirnkimui, nereikiant už tai mokėti ir kelti kojos iš namų, galime užduoti sau klausimą: „Tai kokio gi velnio šiandienos vaikui reikia kelti koją iš namų, trenktis velniai žino kiek kelio iš miesto, rizikuoti būti sukandžiotam uodų ar išsipurvinti rūbus?“.

Mūsų laikais, tarp jaunų žmonių, žemdirbystė įgyjo kone pašiepiamą atspalvį – runkelių užsiėmimas. Tačiau kas antras Feisbuko naudotojas, socialinio tinklo pagalba, turi susikūręs savo fermą. Augina kviečius ir daržoves, netingi prižėti gyvūlių ir paukščių. Vėlgi – sterialumas, atsakomybės poreikio nebuvimas, supaprastintas realybės vaizdavimas. Greičiausiai retas naujosios kartos atstovas iš tiesų žino kaip ir iš kur paruotuvėse atsiranda mėsa, daržovės. Nereikėtų nustebti, jei atrastume manančiųjų jog augindami savo fermas jie ištiesų prisideda prie biologinės kilmės produktų atsiradimo parduotuvių lentynose.

Atrofacija palietė ne tik nematerialiuosius komunikacijos audinius ir organus, skirtus palaikyti ryšius su kitais individais, bet ir tuos, kurie iš esmės yra dar senesni už pastaruosius – vidinius darinius, skirtus palaikyti ryšį su Organizmu, Alfa ir Omega, Dievu, Motina, Namais, tuo pat metu Pragaru ir Rojumi – Žeme. Kalbos, kad mūsų Planeta yra gyvas, galbūt net mąstantis Organizmas, neseniai dar laikytos fantastinės literatūros žanrų padariniais, šiandien jau vis plačiau sklinda mokslo pasaulyje. Šis mąstantis Organizmas sprendžia žmonijos likimą – „to be or not to be“ klausimą.

Šiam organizmui mes padarėme neįsivaizduojamai daug žalos. Ir visa tai buvo padaryta per paskutinius šimtą metų, nors puikiai žinome, jog žmonijos istorija prasidėjo žymiai anksčiau. Gyvybė Žemėje prasidėjo nuo mikroorganizmų…

Kertami miškai, nykstančios rūšys, šiltėjantis klimatas, ozono skylės, užteršti vandenynai ir atmosfera, dažnėjančios stichijos ir gamtos kataklizmos. Ar nebūtų pats laikas mūsų mąstančiam Organizmui pradėti gintis, galbūt net keršyti ?.. Ar jūs, būdami jo vietoje, nebūtumėte pradėję galvoti, jog jo laimingiausi laikai prabėgo sandraugoje su mikroorganizmais?

Advertisements

One response to this post.

  1. Konservatorių visada buvo ir bus.
    Mūsų tėvai: “Kokie dar dramenbeisai?!!!”
    Mūsų senoliai: “Kokie dar moderntokingai?!!!!”
    Mūsų planeta yra išgyvenusi daug prastesnius laikus: nuolat bombarduojantys asteroidai, saulės radiacija, pastovus magnetinių polių kitimas ir dar daug daug visko….. O tu turi arogancijos teigti, kad mums planeta keršys? Planeta nekeršija, neteisia, nepyksta, ji tiesiog yra… Tai žmonės teisia, pyksta keršija ir skleidžia visokius neigiamus dalykus… Planeta kaip sukosi aplink Saulė pastaruosius 4mlrd. metų taip žada sėkmingai tai daryti toliau. O tu manai, kad kažkoks feisbukas?…
    Pavojus gresia ne planetai, o žmonėms. Technologijos yra gėris iki tol, kol nepradeda tarnauti komercijai. Kelių žmonių noras pralobti veda visą žmoniją link susinaikinimo.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: