Žaliasis kodas

Ugnė Milaševičiūtė

Vieną kartą toks psichas ėmė ir uždainavo. Ir taip pareiškė visam pasauliui nupirksiąs man namą – didelį, gražų. Su balkonu ir langu ir netgi garažu. Sakė nupirksiąs ir sodą su paukščiais <0_//„ ir gėlėmis ***Y***Y***. Maža to, svajojo man nupirkti ir parką – jaukų ir žalią, su suolais I=====I ir takeliais ==========, ir krūmais \\\|/// , ir medžiais _Ĭ_ Ĭ_ Ĭ_ Ĭ_ Ĭ_. O jeigu mano meilės psichui būtų truputėlį per daug, perteklių galėsiu atiduoti šuniui. Žadėjo man jį nupirkti. Ir tame parke, sakė,šuo galėsiąs prišikt. Gal ir nieko… __<<<>>>__ . Jeigu ką, tada dar nebuvo „Pri…Valai“. Todėl čia viskas tvarkoj. Mielasis psiche, jau 2010-ieji. Nemažai vandens nutekėjo. Aišku, daug į klozetą, daug į jūrą, dar daugiau į mano nosinę. Tiksliau vienkartinę servetėlę, nebeapsimoka plauti medžiaginių nosinių. Ir šiaip, jos man primena tarybinės paklodės materiolą. Galėčiau išsisiuvinėti, netgi ir tau norėčiau išsiuvinėti nosinaitę, savo meilės simbolį… Tikriausiai siuvinėčiau savo vardą arba inicialus. Bet dabar nemadinga siuvinėti. Pasakysiu paslaptį: aš labai gražiai siuvinėju, bet niekas to nežino. Mano draugės nemoka. Aš irgi joms apie tai nepasakoju. Nenorėčiau, kad sužinotų, jog siuvinėju nuostabiai. Jos pasijaustų nepatogiai. Žinai, negalima taip elgtis su draugėmis. Nors jei atvirai…nepatogiai pasijausčiau aš. Kaip kokia rara avis. Tiesa, jei apie paukščius…tai žinok, kad dabar aš jau nemaža paukštytė. Nebe tas žvirblelis, kai žadėjai nupirkti man namą. Ir sodą. Ir parką. Nepamiršau tavęs. Nebijok. Tokių žodžių niekas nepamiršta. Ir rašau tau tėdėl, kad visą tą laiką galvojau apie tą erdvę, kurioje galėčiau pasiganyti. Paskraidyti. Pačiulbėti, paburkuoti. Tokios, kur lakštingala galėtų čiulbėti, ką tik nori. Žinai, netgi norėčiau tokios erdvės, kuri mane įkvėptų. Arba atvirkščiai, kurioje galėčiau apie nieką negalvoti. Tik eiti su tavimi ir tylėti. Na gerai, gal dar ir pasibučiuoti. Bet apie tai bijau ir galvoti. Dabar dažnai per televizorių rodo, kaip Mentai privažiuoja su savo automobiliu slapčiomis prie pat parko, kur porelė tokių kaip mes bučiuojasi. Jie apakina savo ksenonais, širdis ima daužytis dar labiau nei bučiuojantis. Tai dėl to ir bijau net galvoti, kad galėtume bučiuotis parke. Na, bet ne apie tai norėjau pasikalbėti. Noriu pasakyti, kad aš visą tą laiką svarsčiau, kurio parko norėčiau. Nepatikėsi, bet ir mane apėmė patriotinis jausmas. Supratau, kad norėčiau parko savo mieste. Na to, kur mane mažą vesdavosi ant karuselių. Na, taip sakyti nevalia, bet nesvarbu. Supranti tu mane. Sakė, kad labiausiai mėgdavau laivelį Jungą. Sėdi, ir važiuoji ratuku. Bet dabar man atrodo, kad geriausi buvo linksmieji kalneliai, ramunė, velnio ratas ir ypatingai – siurprizas. Va ten tai daiktas – tikriausiai dėl to taip ilgai ir nepradėjau gerti. Gaila dabar. Jeigu tie atrakcionai nebūtų buvę tokie surūdiję, niekas jų nebūtų nuėmę nuo įskaitos. Dar ir dabar nevartočiau alkoholio. Greičiausiai dabar supčiausi ir supčiausi siurprize, kad užmirščiau visas bėdas. Ir daugelis taip darytų… Matai, aš pasidomėjau tuo parku. Tiksliau, visus tuos metus domėjausi. Dabar ten jaunimo pažibinčiu viet. Ten visi su gerom mašinikem susirenk, ir ne tik su gerom. Ten yr aikštute, ten ir aliuka atsiger, ir reikaliuka padaro. Ir tą, ir tą. Ir žinai, aš juos suprantu, nes ten stebuklinga vieta. Visiems nuo vaikystės žinoma. Visi ten eidavo su savo šeimomis, todėl nenuostabu, kad ir dabar ten kuriamos šeimos institucijos. Matyt ir ne viena gyvybė ten yra užsimezgusi. Galvoju, kad būtų gerai ir mums ten pokalbį megzti (nebūtinai apie meilę), apie bet ką. Tik sakau, ta bėda, kad gali mūsų pokalbių klausytis. Dabar ten kabo kameros, ant šakų, vietoj paukščių. Lyg gegutės. Bijau, kad iškukuos tiems žalčiams, ko nereikia. Nes meilė – tai ne jų reikalas. Dėl to man ir nepatinka tas trumano šou. Visi šizofrenikais tampa. Iš meilės padaromas teatras. Eini parko takeliu, kalbiesi, ir negali atskleist tikrų jausmų, nes bijai gegučių. Pas mane kieme irgi yra viena gegutė. Berniukai jai įdėjo tokią kličkę. Nes ji visada ciokina, kaip mes sėdim kieme ant suoliuko, gliaudom sėmkas, spjaudom, čipsus valgom. Paskui ir ir alų geriam, ir rūkom. Ir viską paliekam prie to suoliuko. Nes kitų suoliukų nėra. Pirmininkas nudraskė suoliukų rąstus, kad mes nesėdėtume, nešiukšlintume. Geriau būtų šiukšlių dėžę pastatęs, nes dabar turiu klausytis močiutės pasakų, kad ji negali išeiti į kiemą, pasėdėti. Matai, dabar naminio pieno nebeveža toks orandžinis maskvičiukas, tai močiutės nebesirenka, nebestoja į eilę, nesėdi ant suoliuko, nelaukia. Ir vaikai joms į pieno trilitrinį nebeįmeta bambioškių. Dėl to tuos suolus ir nudrąskė. Tik vieną paliko, prie savo narvelio. O dabar rėkia ant mūsų, veja, liepia dingti prie savo laiptinės. Net ir tada, kai mes išeinam tik pasišnekėti, arba grįžtam su savo mašinom ir susitinkam. Liepia nešdintis. Netriukšmauti. Nešnekėti. Nebūti. Aš dėl to ir nuėjau į parką, sakau pasisupsiu ant karuselių. O jų nėra. Suoliukų ir ten mažai beliko. Iš tikro, seniai tai žinojau. Žinai, netgi važiuodama link žiedo kas kartą pagalvoju, kad reikėjo gimti ankščiau, nes viskas pasikeitę. Tik laisvės troškimas tas pats. Būdavo važiuojam link žiedo, pro tą parką, kurį tu man nupirksi, atsisuku į jį, žiūriu… iškart laisva pasijaučiu. Nes ten didelė erdvė, taip gera, taip gryna, taip lengva. O dabar man širdį gelia. Žolės nebėra. Medžiai tie patys, tik juos arena užstoja. Cido arena. Ir aikštutė išlieta. Mašinoms čiaužyti. Brum brum, rankinis, sumėtom, gazas po dešine, dzzzzzzzzzzz dzzzzzzzzzz dzzzzzzzzzzzzz…. Ech, nors tai man primena tuos vaikystės atrakcijonus. Nors truputį galva susisuka ir linksma pasidaro. Tai vienintelis atvejis, kai nenori gerti sėdėdamas keleivio sėdynėj (jei vairuoji irgi nenori, mums čia šventas dalykas, ne tik dėl baudų, daugiau dėl savęs ir savo keleivių). Tada gali pabūti dviese, arti vienas kito. Kai užmeta – dar arčiau. Tai žiauriai svaigina. Beto, ir arenos pavadinimas tinka – už sveiką gyvenseną. Kai ten čiaužom, geriam sultis. Na kartais, nes jos brangokai kainuoja. Keturi litai šiais laikais – pinigas. Geriau litras benzino, kad galėtum arčiau vienas kito pabūti, kai užmeta. Bet vistiek truputį skauda, kad nebėra tos pievos aikštelės vietoje. Mes ją nutrypdavom per Jonines, o ji, fainulka, vėl ataugdavo. Vėl nauja, vis kitokia atauga, kaip upės vanduo – į tą patį neįbrisi. Galėdavom trypti už dyką. Dabar reikia pinigų, kad galėtum ten pačiaužyti. Bet žinai, psiche, viskas tvarkoj. Viskas apgalvota, ne šiaip sau bim bam. Gerai, kad ir pastatė tą areną ir kad tą aikštutę išliejo, nes jau gal kokie treji metai, kaip uždraudė šokti Jonines. Gerti tai leido, ačiū Dievui, bet šokti uždraudė. Nu ne visai. Nebeleido dainuoti ir klausytis muzikos. Net mūsų parke. Muzika trukdo žiūrėti TV, vaikams miegoti, o seniems irgi nemalonu matyti, kaip už lango jaunystė šoka. Reikia gedėti tyliai. Ir žiedo ieškoti ant ketvirto piršto, o ne parke ir ne per Jonines. Mes savojo žiedo galėsim ieškoti aikštelėje. Man tai visai tiktų. Ir patiktų. Postmodernizmas šiais laikais madingas. Novatoriškas stilius. MmMmmmm… Bet kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad tas postmodernizmas turi kažką bendro su bohema. Savo mūzos visi ieško išgėrę, tai ir mes galėsim atsinešti vieną kitą alaus bonkę, antsisėsti ant aikštelės bordiūro ir šnekėtis. Paparčio žiedo ieškoti. Leisiu tau burti. Trys metrai į kairę, aštuoni tiesiai, du į dešinę. Stop. Žalia Audi 80, juodas BMW X6 ir tuščia vieta su nupieštu invalido ženklu. Ateitis išburta. Jei tai būtų žolelių puokštė, būtų pati gražiausia: visos negali būti gražios. Reikia kontrasto. Reikia kažko bjauraus ir kitokio, kad pasimatytų gražumas. Bet čia išsibūriau ateitį. Mūsų ateitį galbūt. Nekokios kortos iškrito. Sunervino tas invalido ženklas. Tikrai, tas parkas pradėjo nervinti. Ta parko aikštutė. Kaip manai, ar pirksi šį parką? Aš jau nebežinau. Mūsų šuniui nebus žolės. O jam jos reikės. Gal tu nežinai, bet kartais šunims irgi būna bloga. Nežinau, ar nuo čiapi, ar nuo pedigry, bet tada jie ima žiaugčioti. Taip tamposi, tamposi, mano bokserytė netgi kriokdavo. Ir seilės imdavo tysti. Po antro tokio karto reaguodavau greitai. Vesdavau į lauką. Ir ji, mažutė, kad ryja žolytę, kad ryja. Netgi ir žiemą, kai būdavo pasnigę, bet nedaug, ji atrasdavo pageltusios ir pašalusios žolės. Būdavo ir truputį žalių smilgalių, ar ko ten, nežinau kaip, bet būdavo. Ji ir juos plėšdavo savo praretėjusiais dantukais ir valgydavo. Rydavo. O tada vemdavo. Nepatikėsi, bet nesu mačiusi, kad kas nors taip greitai pagydytų tą jos šleikštulį. Tik žolė. Žolytė. Vien už tai mylių žolę. Tada mano šunytė imdavo vizginti nukirptą uodegytę, ne visai tinkamai nukirptą, bet trumputę. Mada visagalė. Man net atrodydavo, kad mano šunytė šypsosi. Todėl ir nežinau, ar mums reiktų tokio parko. Ir tos aikštelės. Nors aš ir virčiau mūsų šuniui košes, ir rūgpienio duočiau, vistiek nebenorėčiau tokio parko. Nes mūsų šuo šiktų ne parke, kur daug medžių ir žolės, o aikštelėj. O ji ne žemė, ten niekas nieko neskaido. O be to, ten filmuoja kameros. Ir daug langų ten aplinkui. Visi žiūrėtų, kaip mūsų šuo šika. Tai nėra labai malonu, aš žinau. O jei rinkčiau, žiūrėtų kaip į tave. Bet tai kur man tą šunį vesti… kur mes jį vesime, psiche? Tiesa. Yra vienas voljeras šunims, toks nedidukas. To musų parko praretintoje tankymėje. Prie upės. Ten gražu. Bet virš to voljero skraido labai daug varnų. Nesuprantu, kodėl jos ten taip skraido. Rodosi, lyg pešasi. Primėto plunksnų. Ir kažkokius baltai juodus dažus nudrebia. Bet man tai patinka, savotiškas kliūčių ruožas: pradarai voljero duris, išeini, ir bėgi iki gatvės. O ten jau saugu ir šilta nuo esfalto. Bet man patinka įvairios kliūtys, įdomybės, visiems vaikams gi patinka. Patinka, kur smagu. Ten ir galėtume vesti šunį. Ten ir upė yra. Labai gražu. Tikriausiai vienintelė vieta, kur gražu ir auštant, ir vakarėjant. Kalbant apie ją, tai randu vienintelį pliusą tų kabančių kamerų. Mes su drauge ten mėgdavom važiuoti dviračiais. Į parką. Prie pat upės. Ant medžio. Susėsdavom. Nusipirkdavom po vieną skarbonkę braškinio sidro. Ir pasiimdavom po knygą. Ir cigarečių. Atsisėsdavom ant medžio, skaitydavom, rūkydavom. Ir žinai, ne ką pamatėm. Vieną senį. Juos negražiai vadina. Tais iš P raidės. Mažosios p. Ir jis taip žiūrėjo į mus. Kažką darė. Nenoriu galvoti. Sako, reikia juos sugėdyt. Mes ir pasakėm gal kažką. Nepamenu. Žinau, kad tikrai jis pabėgo. Dėl to ir gerai tos kameros. Iš kitos pusės, nieko mums nepadarė. Tik nemalonu. Kartais pagalvoju, kad arba informacija mus pasiekė labai vėlai ir dar nespėjom apsiprasti, arba iš tikrųjų daugėja iškrypimų. Nežinau. Dėl to mes nebevažiuojam su dviračiais į tą parką. Iš tikrųjų dar ir dėl to, kad mes dabar didelės. Ir mus veža berniukai. Su automobiliais. Nesupyk, psiche, toks gyvenimas, bet aš visada apie tave galvoju. Apie tavo pažadus, namus ir visa kita. Juks ir pats nebeįsivaizduoji savo namo be garažo. Taip ir mes, nebeįsivaizduojam savo gyvenimo be automobilių. Pats žinai, kad automobilis suartina, o mūsų parkas ne toks jau ir tobulas. Aišku, galėtume jį pirkti. Bilietai į areną brangūs. Ten eina tik išrinktieji. Nors ir aš, pasigirsiu, buvau du kartus. Koncerte ir balete. Po baleto man buvo gėda. Niekas nesušuko „bravo“. Plojo nesuprasdami, kur baigiasi scena, o kur prasideda. Gerai, kad buvau viena iš daugelio žiūrovų, neatpažins manęs gatvėje rusų profesionalai. Taigi, mūsų parke lankytųsi elitas. Gautume pinigų. O ką mes už juos pirktume? Aš pirkčiau mašiną. BMW. Ir važiuočiau kur nors toli. Į gamtą. Neberėktų ant manęs pirmininkas. Ir nebegerčiau. Nes vairuočiau. Nesėdėtume abu ant bortelio ir negertume. Nes mes važiuotume į gamtą. Ten ir susipažintume artimiau. Nes į parką aš nenorėčiau eiti. Net nebesuprantu, ką reiškia eiti į parką. Kas parke būtų. Kokia to prasmė. Anksčiau eidavo pasivaikščioti. O dabar žodis parkas man siejasi su žodžiu miškas. Kaip kad stotis siejasi su Vokietija. Ir žinai, vis dėlto, jeigu būtų tas svaiginantis „Siurprizas“ tame parke, už gautus pinigus nusipirkčiau visus bilietus. Jie kainuodavo po tris litus. Paskui dar pigiau. Išdalinčiau tuos bilietus visam miestui. Kad ten eitų visi. Kad ten būtų judėjimas. Kaip skrusdėlyne. Kad visi būtų užsiėmę savo reikalais: kas meilės, kas verslo, kas auklėjimo. Aš nebijočiau ten eiti. Aš ten norėčiau eiti. Žinai, kažkur esu girdėjusi, kad gyvenimas netenka prasmės, kai nebėra pas ką nueiti. Pas ką ar su kuo – čia tas pats. Bet žinai, kas blogiausia? Jeigu ir yra su kuo eiti, nėra kur… Parkas, kurį tu man nupirktum, daugeliui suteiktų kažkokią prasmę. Nebesikartų už norfos, prie mano langų. Bet psiche, ar tu tikrai man parką pirksi? Iš kur tu gausi paukščių? Paukščių, ne varnų. Paukščius šaudo iš pneumatinių šautuvų. Gal tik tris kartus esu mačiusi sakalą, ar vanagą. Net nežinau. Ir tai, net nebūčiau mačiusi. Draugas man parodė. Tupėjo gražuolis ant pakelės stulpo. Kažkur Lietuvos vidury. O krūmai? Kas juose? Laimingi maišeliai. Praskrisdami gandrai tuos maišelius pametė. Kadangi ne kopūstai čia, tai niekas nieko ir neranda. Tik laimingus maišelius. Aš nežinau, ar sugebėsiu visą tą jovalą išvalyt. Taip lietuvių mokytoja sakydavo: „-Spjaukit tą jovalą iš burnos“. Apie gumą kalbėdavo. Jei rimtai, tai tikrai esu girdėjusi, kad kažkur yra toks kalnas. Tokių praskrendančių gandrų pamėgtas. Vienas jovalynas. Tai turėtų būti šventa vieta, negalintiems susilaukti vaikų. Bet ne apie juos mes. Psiche, aš dar pagalvosiu apie parką, kurį tu man nupirksi. Dar neskubėk. Aš taip pat neskubėsiu. Galbūt ateityje mes meilę megsim vėjo jėgainių parke. Girdėjai apie tokias? Tai vat. Pagalvok. Beveik kaip medžiai. Ir iš tiesų…kam tie paukščiai…kai skraido pilotai – tikri sakalai. Ateitis žada daug. Pagalvok apie tai, psiche. Pagalvok, psiche. Po n metų. Radio stotis „metal- fm“. Psichė: „Kam tau pirkti man namą? Didelį, gražų… su balkonu ir langu ir netgi garažu. Kam tau pirkti man sodą su paukščiais ir gėlėmis? Kam tau pirkti viską, ko nenori širdis?!“

Reklama

3 responses to this post.

  1. Čia gerai parašyta.

    Atsakyti

  2. […] Bitinas Rasa Jankauskaitė Linas Jocius Audrius Kuskys Rokas Liubauskas Ugnė Milaševičiūtė Vida Petraitytė Silvija Stankevičiūtė Gabrielė Žemaitytė Solveiga […]

    Atsakyti

  3. […] Rokas Liubauskas “Oro tarša: iššūkiai ir galimybės” Ugnė Milaševičiūtė “Žaliasis kodas” Vida Petraitytė “Anties Steputės laiškas” Silvija Stankevičiūtė “Jei ne […]

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: