Niekini gamtą – kenki sau!

Sandra Karaliūnaitė

Einant miesto parko takeliu saulėtą vasaros dieną teko išvysti tikrai nemalonų atsitikimą. Grupelė vaikinų, nesivaržydami aplinkinių, teršė aplinką. Kai buvo paklausti, kodėl jie taip elgiasi, vaikinai tik nusijuokė. Buvo matyti, kad jie visai negerbia savo miesto ir savęs. Nejaugi taip sunku tą menkiausią atlieką išmesti į jai prideramą vietą: įmesti į konteinerį ar įsidėti į kišenę. Jaunimas mano, kad šiais laikais yra nepopuliaru kreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas, kurias mes patys sukeliame. Tačiau ne! Nepopuliaru yra mėtyti atliekas viešose vietose. Mes turime prižiūrėti, kad mus supanti aplinka būtų kuo saugesnė ir švaresnė. Pastaruosius tris dešimtmečius didėjant žmonių skaičiui, didėja jų norai ir poreikiai, tai veda prie to, kad žmogaus socialinės ir ekonominės veiklos grėsmė gali pakenkti aplinkai. Augant šalies pramonei, didelė grėsmė kyla mūsų sveikatai ir mus supančiai aplinkai. Pats žalingiausias žmonių įprotis – besaikis gamtos teršimas. Tokia mus supanti aplinka gali pakenkti mūsų sveikatai ir kelti pavojų gyvybei. Nuo tokių žalingų įpročių – kenkti sau, aplinkai ir gyvūnams – vaistų nėra išrasta. Kiekvienas turime stengtis, kad ateinančios kartos gyventų kuo saugesnį gyvenimą, kuris nekeltų rūpesčių nei tėvams, nei vaikams. Pagrindinės aplinkosaugos problemos yra medžių kirtimas, miško naikinimas, kanalų kasimas, tačiau tokia padaryta žala gamtai palyginti yra nedidelė, ir gamta laikui bėgant vėl atsigaus, o žmonės seniau dar galėdavo persikelti į tokias vietas, kurios yra mažiau nuniokotos arba iš viso dar nėra pažeistos civilizacijos. XVIII amžiuje Anglijoje prasidėjus pramonės revoliucijai aplinkos apsaugos problemos pradėjo didėti dar labiau. Plečiantis ir greitai vystantis pramonei: gamykloms, fabrikams, problemos pasidarė labai rimtos, nes beatodairiškas išteklių eksploatavimas, teršalų netinkamas panaudojimas kelia riziką atmosferai. Tačiau nukentėjo ne tik gamta, bet ir miškuose augantys augalai, gyvenantys gyvūnai, kurie palieka palikuonių, juk gyvūnai pagrindinis maisto šaltinis be kurio mes neišgyventume. Ar nors vienas iš mūsų yra susimąstęs, koks mūsų gyvenimas be mus supančių augalų, gyvūnų? Juk seniau žmonės kuo puikiausiai gyveno be automobilių, traktorių ar lėktuvų. Suprantu, kad šie prietaisai palengvina šiandieninį mūsų gyvenimą, tačiau kenkia atmosferai. Norint išsaugoti sveiką ir švarią aplinką reikia rūšiuoti atliekas. Pastaruoju metu atliekų rūšiavimas pasaulyje tampa vis populiaresniu gyvenimo būdu. Jeigu nerūšiuoji atliekų, tampi nepopuliariu piliečiu, kuris nesirūpina ne tik savo, bet ir kitų Žemėje gyvenančių žmonių gėrove. Rūšiuojant atliekas sutaupome gamtinių išteklių, mažėja sąvartynų įrenginio kaštai ir reikia mažiau mokėti už atliekų tvarkymą. Rūšiuojant iš kilogramo stiklo duženų galima pagaminti tokį patį kiekį stiklo. Šalia daugiabučių namų stovintys konteineriai pastatyti ne dėl gražesnio vaizdo ar ryškių spalvų, jie skirti, kad kiekvienas namo gyventojas rūšiuotų savo metamas atliekas: stiklą, popierių, plastiką ir metalą. Tačiau yra tokių švaros automobilių vairuotojų, kurie nepaiso žmonių atliekamo darbo. Jau surūšiuotas atliekas vėl supila į vieną krūvelę ir išveža. Teigčiau, kad tokius neatsakingus švaros automobilių vairuotojus reikėtų bausti atitinkamomis baudomis. Taigi, manau, kad didžiausia ekologinė problema ta, kad į mūsų nerūpestingumą bus atsiliepta užterštu oru ir naujomis ligomis. Teko skaityti Romualdo Granausko parašytą apysaką ,,Gyvenimas po klevu‘‘. Šis rašytojas gimė 1939 metais balandžio 18 dieną, Mažeikiuose. Nuo 1972 metų atsidėjo kūrybiniam darbui. ,,Gyvenimas po klevu‘‘ buvo parašyta 1988 metais. Šia apysaka rašytojas nori pasakyti apie mūsų laukiantį tragišką likimą, kad mums nebeliks nieko švento, nieko brangaus. Mūsų gyvenimas lyg žydintis sodas, kuris siekia žydėti pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Čia glūdi mūsų gražiausios mintys, prisiminimai, patys jausmingiausi jausmai. Kas atsitiktų jeigu viso to netektume? Mūsų vertybės būtų tiesiog sunaikintos, kaip ir naikinama mūsų planeta. Dabar jau nebeliko jokio ryšio su viskuo kas buvo. Romualdas Granauskas nebijo parodyti dabarties negailestingumo. Ši apysaka gali padėti suprasti, kodėl šiandien mes esame tokie silpni, kas mus taip nepataisomai suluošino, ir parodyti tikrąjį žmogaus pasiaukojimą dėl to, kas jam yra brangu ir vertinga. Poetas Maironis (Jonas Mačiulis) taip pat labai vaizdžiai aprašo mūsų Žemę. Poetas gimė 1862 metais sausio 21 dieną Rusijos imperijoje, Raseinių rajone, Pasandravyje. Poetas labai jausmingai aprašo gamtą, gyvūnus. Sparčiai plėtojantis pramonei, transportui, energetikai ir kitoms ūkio šakoms didėja pavojus aplinkai ir ekologijai. Mūsų gyvenime atliekų rūšiavimas yra labai svarbus ir neatsiejamas požiūris į ateitį. Tik patys įdėdami pastangų ir kupini geriausių norų galime įrodyti, kad po kelerių metų gamtos padėtis pagerės. Mus supančią aplinką reikia globoti ir saugoti. Ir atminkite niekindami gamtą – kenkiame sau!

Reklama

One response to this post.

  1. Posted by Dy on vasario 22, 2010 at 19:17

    Gražu :]

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: