Ir aš galiu saugoti gamtą

Jokūbas Jankauskas

Gyvenu gražiame Ventos miestelyje, prie Ventos upės. Vieną vasaros popietę, šviečiant saulutei, mes su mama ėjome pasivaikščioti pavenčiu. Einame ten dažnai, kai tik būna graži diena ir turime laisvą valandėlę. Gėrimės gamta, sraunia Ventos upe. Smagu aptikti kokį žvėrelį ar paukštį. Beeidami netikėtai ant upės pastebėjome ryškų, su vyraujančiais žalsvais ir melsvais atspalviais, mažytį paukštelį. Jis tupėjo ant šakelės ir dairėsi į visas šalis. Man jis pasirodė labai mielas. Norėdamas apžiūrėti atidžiau, labai lėtai priėjau dar arčiau. Mano akį patraukė gan ilgas , juodas jo snapelis ir labai ryškios spalvos. O uodegytės beveik visai nebuvo. Tokia visai mažytė mažytė. Man tas paukštelis pasirodė kažko susirūpinęs. Tyliai stebėjau. Atgavęs žadą nuo tokio nematyto paukštelio, tylutėliai paklausiau mamos, kas tai per paukštis. Mama paaiškino, kad tai tulžys, kai kieno dar žuvininkėliu vadinamas. Mano galvelėje kirbėjo daugybė klausimų. Mano mama suskubo pasakoti, kad jis gaudo žuvytes. Pasigauna jas staigiai nerdamas į vandenį nuo virš jo paviršiaus styrančios šakos ar kitokios vietos. Todėl taip ir pavadintas – žuvininkėliu. Dar šiek tiek pasigrožėję tuo paukšteliu, tyliai pasitraukėme, kad netrukdytume žvejybos. Grįžęs namo niekaip negalėjau pamiršti matyto reginio. Panorau sužinoti daugiau apie šį gražuolį. Paprašiau, kad apie tulžį padėtų daugiau sužinoti mama. sėdome prie interneto ir radome nemažai informacijos. Mane labai nuliūdino žinia, kad tai nykstantis paukštis. Kadangi mažėja švarių vandens telkinių su stačiais krantais, staigūs potvyniai nuplauna tulžių perėjimo vietas. Taip pat prie jų išnykimo labai prisideda ir gamtos turistai. Jie išbaido paukštelius. Kelis kartus išbaidyti, tulžiai nebegrįžta ir ieškosi ramesnės vietos. Negalėjau patikėti, kad gali būti, jog daugiau neteks pamatyti šitokio grožio. Kiek pamąstęs, atsisukau į mamą ir pareiškiau, kad reikia uždrausti vandens turizmą ir stovyklavietes prie vandens, kur gyvena tulžiai. Kad niekas nebebaidytų mažyčių paukštukų. O pats sau pažadėjau, kad niekada neardysiu lizdelių ir draugams to daryti neleisiu. Atsigulęs vakare mąsčiau, kaip galėčiau padėti tam paukštukui išlikti. Uždrausti lankytis prie vandens poilsiautojams – ne išeitis. Man atrodo, kad reikia daugiau informacijos apie tai, kodėl nyksta gyvūnai, reikia mokyklose pasakoti, kaip tausoti gamtą, kaip elgtis. O ten, kur dar yra nykstančių gyvūnų gal tas zonas pažymėti ir pakabinti informacinius tekstus, kad čia dar gyvena, sakykim tulžys, padėkim jam išlikti, nebaidykim, ypač perėjimo metu. Susidomėjęs tulžiu, sužinojau, kad Ventos regioniniame parke yra ir daugiau nykstančių gyvūnų. Tad nusprendžiau, kad niekada nešiukšlinsiu, netriukšmausiu, neskinsiu augalų ir nelaužysiu šakelių, elgsiuosi atsargiai ir atsakingai, o taip pat ir aiškinsiu draugams apie tinkamą elgesį ir kodėl taip daryti reikia. Pakalbėję šeimoje, nutarėme, kad visada, eidami pasivaikščioti ir atradę prišiukšlintą vietą, imsim ir sutvarkysim. Taip daryti paraginsiu ir savo klasės draugus. Liūdna, bet tokių vietų dar daug mačiau.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: