Didvyris skalbinių minkštiklio butelis

Ugnė Udraitė

Sveiki, aš esu skalbinių minkštiklio butelis, paliktas miške. Mane čia atvežė žmonės ir paliko pačiame miško viduryje. Prieš tai aš jiems buvau naudingas. Stovėjau gražioje vonioje, namų šeimininkei buvau labai reikalingas, bet vos tik ištuštėjau, buvau atgabentas čia su kitomis šiukšlėmis. Gyvenu čia jau seniai, todėl šį mišką pažįstu kaip savo penkis pirštus. Tad galiu dabar jums jį aprodyti. Štai kairėje ilsisi mašinų padangos, jos čia atvyko labai triukšmingai. Dar kaip dabar prisimenu, kai jas čia atvėžė odiniais drabužiais apsirengęs vaikinas, automobilyje skambėjo tranki muzika, o jaunuolis šaltu veidu numetė padangas čia lyg niekur nieko, bet juk jos čia užsibus apie 200 metų! Nuo šių šiukšlių kentės ne tik jis, bet ir jo vaikai bei anūkai… Eime toliau, dešinėje matote stiklinius butelius, čia irgi šventė žmonės. Jie net nepagalvojo, kad galima tarą surinkti ir išmesti į tuos gražius, panašius į ateivių laivus, rūšiavimui skirtus konteinerius. Ryte jie atsikėlė, susėdo į automobilius ir išvažiavo, žinoma, palikę butelius dar 900 metų! Štai toliau matome cigarečių pakelius, tačiau jie čia užsibus neilgai, gal pora metelių ir paskui išnyks kaip dūmas. O limonado butelių – tikra jūra! Jie čia bus apie 200 metų. Man kilo idėja, netoli miško yra upelis, tekantis į miestą. Aišku, man patinka čia, bet jaučiuosi nenaudingas ir man liūdna, kad mes teršiame gamtą. Taigi, planas toks, galime iš limonado butelių pasistatyti plaustą ir plaukti į miestą. Gal ten mus perdirbs ir panaudos dar kartą? Šaukiame pasitarimą! – Šiandien susirinkome dėl aplinkosaugos problemų, – pradėjau aš. – Dėl ko?! – nustebo padangos. – Pasitarimas apie tai, kaip mes galėtume padėti žmonijai, – tęsiau aš. – Žmonijai? Bet juk jie mus atvėžė į mišką ir be gailesčio gamtai mus čia paliko, kodėl mes turėtume jiems padėti?- paklausė stikliniai buteliai. – Nes ne visi žmonės tokie blogi, ne visi veža tokius kaip mus į mišką. Yra žmonių, kurie rūšiuoja šiukšles ir mes galėtume būti panaudoti dar kartą. – Mes tau pritariame!- choru sušuko plastmasiniai buteliai. Taigi, mes pasistatėme plaustą ir patraukėme upės link. Nuvykę į miestą pamatėme šiukšlių rūšiavimui skirtus konteinerius bei atliekų tvarkymo centrą. Padangos pasuko link atliekų tvarkymo centro, o aš, stiklo tara, cigarečių pakeliai bei limonado buteliai patraukėme į šiukšlių konteinerius. Po viso to, kai mus perdirbo, patekome į gerų žmonių rankas. Paskui istorija pasikartojo – buvome perdirbti vėl ir vėl, todėl mūsų gyvenimas nesibaigė kokiame nors patvoryje, griovyje ar šiukšlių krūvoje. Kaskart perdirbti mes pakliūdavome vis į naujus namus ir gyvenome vis kitokį, įdomų ir naują gyvenimą! Manau supratote, kad net šiukšlėms nepatinka gamtos teršėjai ir atliekas geriau perdirbti nei išvežti į mišką ar dar kur nors, kur jos užsibus dar labai ilgai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: