Pranašystė

Indrė Čeidaitė

Plėšrus vėjas, grubus smėlis, spengianti ir gniuždanti tyla, plačiai pramerktos akys, atbukę jutimai, tuštuma – tai tik keli pojūčiai, kurie dabar supa mane. Stoviu čia, kur kažkada viešpatavo vandenynas, kur  buvo didingojo Neptūno valdos, kur sirenos savo dainomis skandino laivus, kur kiekvieną vakarą skęsdavo saulė. Nuo liūdesio ir beprasmybės išblukęs horizontas primena  liūdno ir dramatiško nespalvoto filmo fragmentą. Mes ne tik sugriovėme per amžius gyvavusią pusiausvyrą, mes nužudėme save.

Vėjui atsimušus į uolos atbrailą, suspurdėjo mano sustingusi širdis, man pasigirdo, kad išgirdau gyvybės sukeltą garsą. Deja… O  taip noris kažko pažįstamo.. gyvo.. Prisimenu tuos laikus, kai egzistavo vešlūs, mistika ir gyvybe pritvinkę surealistiniai miškai. Tai buvo atskiras mums nesuprantamas pasaulis, ypač naktimis. Mėnulio šviesa viską pakeisdavo, atgaivindavo, sutirštindavo. Prisiglaudęs prie didingo ąžuolo galėjai jausti jame tvinksinčią gyvybę, įtemptą norą atitrūkti nuo šaknų, šakomis lytėti dangų, sugerti saulės spindulius. Tūkstančiai spalvų, dar daugiau kvapų, tylūs dialogai, lietaus simfonija, hipnotizuojančios lopšines ir samanų šnabždesiai – visa tai dabar tik prisiminimai. Miškas pakeisdavo ir žmogų.

Pilnaties šviesoje ištiesęs rankas į šalis pasijusdavai vienu iš jų, per tave tekėjo gyvybės energija, kuri lyg elektros srovė sukrėsdavo iki širdies gelmių. Ramindavo tai, kad buvai saugomas. Mišką sergėjo tie, kuriems ši vieta buvo šventovė, jie buvo kariai, jie paaukojo savo gyvybę, samanas aplaistydami savo krauju. Vilkai… Jie nebuvo sukurti puošti sienų ar tysoti lyg kilimai prie jaukaus šeimos židinio, kaip manė dauguma žmonių. Jie ne trofėjai, jie buvo tie, kurie iš paskutiniųjų stengėsi išsaugoti miško tvirtovę. Dabar liko tik jų negyvos akys, negyvos šaltos mirties sukaustytos akys, kuriose sustingęs kauksmas praneša apie artėjančią pabaigą. Negalėdamas pakelti šių gniuždančių ir draskančių prisiminimų, tų jausmų, potyrių, pašiurpusios odos, aš ,silpnavalis, pasileidžiu bėgti link horizonto klykdamas kruvinu balsu lyg norėdamas susideginti gęstančioje saulėje. Ilgai bėgti ir rėkti neužtenka nei noro, nei jėgų .. nei deguonies. Sunkiai kvėpuodamas, krintu ant žemės, šiurkščiai alsuoju, kūnas nori pasiduoti, nebetenku jėgų.. Aš vis dar nesuvokiu, kaip sugebėjome taip be gailesčio sunaikinti mūsų gyvybę palaikantį aparatą – gamtą. Kalbu kaip egoistas.. Mes visada buvome, esame ir būsime pasmerkti egoistai, kurie gaili tik savęs. Nesuprantu, nesuvokiu, bijau suvokti, ar jau tikrai prišaukėme apokalipsę, ar tuoj įkvėpsiu paskutinį kartą? Ir vėl, ir vėl prisiminimai grįžta. Kaip buvo gera kvėpuoti tyru vasaros oru, ant savo mylimojo nosies matyti Dievo tarnaitę boružę, užuosti ką tik nupjautos žolės kvapą, liežuviu laižyti lietų, valgyti prisirpusias vyšnias, girdėti paukščius, jausti švelnias vėjo glamones. Kodėl tos akimirkos negali sugrįžti? Kodėl viskas negalėjo baigtis kaip pasakoje? Jie gyveno ilgai ir laimingai… Viską atiduočiau jei galėčiau mirti dabar ir nematyti gamtos agonijos. Patys esame kalti.. Kodėl nieks neklausė kai garsiai buvo kalbama, kad ši diena ateis, jei nieko nesiimsime? Kodėl mes tai ignoravome?

Vaizdas akyse temsta, vokai darosi sunkūs, jaučiu, jog širdis pavargo stengtis, pirštais įsikimbu į žemę, užgniaužtos ašaros prasiveržia ir aš paskutinį kartą giliai ir savanaudiškai įkvepiu..

Atsibundu. Drebu nuo šalto naktinio prakaito.. Už lango girdžiu zujančius automobilius, garso signalas ir trenksmas. Kažkur verkia vaikas, kaimynai dešinėje vėl kivirčijasi, mano žadintuvas nesiliauja skambėti, kažkuriame kambario kampe skamba mobilusis telefonas.. Chaosas..  Ar visa tai buvo tik košmaras? Ar visa tai netikra? Ne.. Tai tikra.. ir tai artėja, o atėjus lemtingai dienai, būsi paliestas ir tu.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: