Įspėjimas

Evelina Želvytė

– Evelina, ką Tu čia nupiešei? – klausia net išraudusi dailės mokytoja.

– Kaip ir sakėte, piešiau tema „Pasaulis už mano lango“, – bandau aiškinti aš.

– Apie kokį Tu čia pasaulį? – kilsteli antakius mokytoja. – Kas čia?

– Mėlynos Žemės akys – ežerai. Jie skaidrūs lyg veidrodžiai, todėl juose galiu matyti savo atvaizdą.

– O štai čia? – toliau kamantinėja mokytoja.

– Žemės plaukai – žalieji miškai…

– Kokie dar mėlyni ežerai, kokie dar žalieji miškai! – visai įpyko mano mokytoja. – Kur tu juos matai?

–Jų yra labai daug. Aš vasarą dažnai maudausi lelijomis pasipuošusiuose ežeruose, aplankau miškuose savo brolius – baltuosius beržus, seseris – žaliaskares egles, klausausi paukščių orkestro. O ypač man patinka laikinai pražilęs miškas…

Nebaigiu kalbėti, nes suošia klasės draugų juokas:

– Chi chi chi, cha cha cha…

Žvilgteliu į suolo draugę Sandrą. Ji taip pat kvatoja. Bet ne jos nedraugiškumas mane nustebina, o… nedidelis deguonies balionėlis ant jos suolo. Dirstelėjusi  į kitus suolus, pamatau panašius balionėlius, O varge, prie manęs jis taip pat riogso. Ar tai reiškia, kad stokojame deguonies?! Ir čia pat prisimenu biologijos mokytojos vienos pamokos metu ištartus žodžius: „Miškų nykimas sukelia anglies dioksido didėjimą ir deguonies, kurio mums reikia tam, kad galėtume gyventi Žemėje, mažėjimą. Visa tai sukelia šiltnamio efektą, dėl kurio vieną dieną mūsų gali nelikti…“

– Nelikti?! Ne, ne, ne! Aš noriu gy-ven-ti! –šaukiu kiek įmanydama.

– Vaikeli, kas Tau, – girdžiu susirūpinusį mamos balsą ir, negaliu patikėti, matau mielą jos veidą.

– Aš, aš, mama…

– Evelina, Tu tikriausiai sapnavai baisų sapną. Kelkis, į mokyklą laikas, – taria mama.

Šoku iš lovos, išbučiuoju mamą, tėtį ir sesę. Nuskubu į vonios kambarį ir imu dainuoti:

Žalia, žalia, per visą dangų,

Per visą dangų didžiausia eglė…

Auksinėm saulėm apkaišinėta,

Žalia, žalia, žalia, žalia…

O skubėdama į mokyklą mintiju: „Aš juk esu mokyklos prezidentė, šiandien pat ieškosiu bendraminčių, bursimės į „Žaliausiųjų Lietuvoje“ klubą ir imsimės veiklos, nes aš tikiu… įspėjamaisiais sapnais. O grįžusi namo pasakysiu savo mielajai mamytei, kad jai niekada daugiau nereikės manęs įtikinėti, jog būtina rūšiuoti šiukšles. Aš tai gerai žinau. Aš sugebu tesėti pažadus.

Ech, žmonės, kuo greičiau ir Jūs susapnuokite panašius sapnus! Linkiu Jums žaliųjų žaibų!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: