Gal nusileis mažasis princas į mano tėviškę…

Monika Pūraitė (koordinavo mokytoja Marytė Gustainienė)

Gamta – mūsų namai. Tai frazė, kurią dažnai girdime sakant, bet retai tesusimąstome, kokia tokio pasakymo prasmė. Namai simbolizuoja jaukumą, ramybę, saugumą. Verta sau užduoti klausimą, ar gamtoje jaučiamasi saugiai: ar netyko pavojai, neužklumpa kokie nors netikėtumai, ar nedirgina greitos oro permainos? Namus žmogus puoselėja, tvarko, kuria savo malonų širdžiai kampelį, kur gera ne tik šeimos nariams, bet ir tiems, kurie užeis į svečius. Ar gamta iš tiesų yra mūsų namai, aš suabejočiau. Savo nuomonę reikia pagrįsti, todėl pažvelgsiu į visa tai iš objektyvios pozicijos, tarsi pašalinė stebėtoja.

Nuo senų senovės žmonės žavėjosi ir puoselėjo gamtą. Po sunkių dienos darbų jie atsisėdę gėrėdavosi, kokios gražios pievų gėlės, dideli, auksiniai laukai. Žaliajame kampelyje visuomet rasdavo jaukų bei šiltą prieglobstį, nusiraminimą, atgaivą sielai ir kūnui, nes tikėjo antgamtinėmis galiomis, garbino gamtos dievus. Aplinka buvo šalia: ir džiaugiantis, ir liūdint. Dar vėlesniais laikais sunkią akimirką katalikas, pažvelgęs į žvaigždėtą dangų, rasdavo ten viltį arba išgirsdavo atsakymą į rūpimą klausimą. Nuo gimimo iki paskutinės gyvenimo akimirkos žmogus gamtoje jautėsi kaip namie: čia jis gyveno, dirbo, ilsėjosi, ieškojo nusiraminimo savo kūnui ir dvasiai, pasitikėjo Kūrėjo galia nuolatos globoti žmogų ir jam padėti.

XXI amžiuje, kai buityje vis dažniau pradėtos diegti technologijos, žmogus išpuiko, jis pasijuto esąs ne gamtos kūrinys, o šeimininkas. Panašiai kaip rusų liaudies pasakoje apie auksinę žuvelę: iš pradžių žmogus tik ėmė iš gamtos, naudojosi jos turtais, vartojo įvairias gėrybes, dar ir padėkoti sugebėdamas. Norai virto troškimais gauti kuo daugiau, pagaliau ir padėkoti jau užmiršta. Skaudu, kad vis dažniau kalbama apie tai, kaip žmogus kenkia gamtai, kurią dar vis tebevadina namais: šiukšlina, teršia aplinką automobilių dūmais, stato modernius namus iš rąstų, tiesia kelius, kur anksčiau plytėjo žalias kilimas, prisagstytas ramunėlių, geltongalvių pienių, čiobrelių, katilėlių.

Mano bendraamžiai supranta, kaip gera ir smagu prie upės karštą vasaros dieną. Suaugusieji mus įspėja, kad nepamirštume šiukšlių sugrūsti į maišus ir išsinešti, o ne sumesti po pirmu pasitaikiusiu krūmu. Deja, ne visada tos taisyklės įvykdomos. Aš nekantraudama laukiu tos akimirkos, kai galėsiu išsimaudyti jūroje ir pastatyti didelę smėlio pilį, tačiau atėjusi prie vandens aplinkui pamatau daug popiergalių, kuriuos palieka pailsėti atvažiavę turistai, kartais pajaučiu nuo jūros sklindantį nemalonų kvapą. Taip yra dėl to, kad aplinkui nėra pakankamai šiukšlių dėžių, keliautojai nebaudžiami už netvarką, kurią paliko ilsėdamiesi ar stovyklaudami.

Jei kiekvienas jaustų atsakomybę už gamtą, pakeltų bent po vieną numestą šiukšlę, sutvarkytų savo poilsio buvimo vietą, nelauktų ir nesitikėtų, kad už juos tai padarys kiti, mūsų aplinka taptų daug švaresnė, tvarkingesnė. Kiekvienas turi pradėti nuo savęs, savo namų, savo kiemo, savo miesto. Taigi, šiandienėje visuomenėje jau globalia tapo ekologijos problema. Žmogus moka už padarytą skriaudą gamtai – jis serga nepagydomomis ligomis, liūdi, išgyvena stresines nuotaikas, nes nesugeba prisiglausti prie medžio ir apsikabinęs jo storą kamieną tiesiog ramiai pastovėti. Man skaudu matyti, kaip žmonės nesupranta, jog gamta – tai turtas, kurio už jokius pinigus negali nupirkti.

Klimato atšilimas paskatino žmones atsižvelgti į jų vartojamas priemones. Daugelis ima suprasti, kad jie gyvena ne šalia gamtos, bet yra neatsiejama jos dalis. Žmogus pamatė, kad teikiamos natūralios gamtos dovanos jo organizmui teikia daug daugiau naudos ir sveikatos jo kūnui, pagerina gyvenimo kokybę. Naudojami natūralūs maisto papildai, kosmetikos priemonės, pagamintos, naudojant žoles, žaliavas iš gamtos, kurios žmogaus organizme yra atpažįstamos ir pasisavinamos geriau nei sintetiniai pakaitalai.            Aplinka, kurioje mes gyvename, sudaro visą Visatą. Mes po truputį pradedame suprasti augalų ir gyvūnų svarbą pasauliui, tačiau to negana, dar reikia tikėjimo bei meilės, visų didelio noro, darbščių rankų ir pastangų. Kaip puošiame savo namų kiekvieną kampelį, šluostome dulkes, pamerkiame vazoje gėlių, taip ir gamtoje turėtume puoselėti tą grožį, kurį ji pati sukuria. Žmogui tereikia surasti vietą darželiui prie savo namų, o gėlių įvairovę jau siūlo gamta. Žmogus turės tik atnešti vandens ir užpilti šalia gėlės kupstelio, o žemė supras, kaip tą drėgmę paskirstyti augalams. Žmogus gali tapti artimu gamtos bičiuliu, tereikia būti nuoširdžiam ir suprasti, kad už tai, kas duodama, reikia padėkoti ir labai saugoti, branginti kaip dovaną. Tai yra sąžininga ir žmogiška. Jeigu XXI amžiaus žmogus išmoktų sodinti gėles tuose plotuose, kur piktavalių rankos išdegino, žemė klestėtų nuo spalvų įvairovės. Planeta žydėtų. Kas žino, gal į tokią planetą kada nors nusileistų koks mažasis princas, vaikštinėtų ir gėrėtųsi tuo nepaprasto grožio kampeliu, atsidusdamas poeto A. Vaičaičio žodžiais: ,,Yra šalis, kur upės teka…“

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: