Mes patys – mūsų ateities kalviai

Rasa Jankauskaitė

Niekad nebuvau labai ekologiškas žmogus. Aišku, nešiukšlindavau, bet ir nerūšiuodavau šiukšlių. Gyvenau tiesiog dėl savęs, net nesusimąstydama apie kitus ir mus supančią gamtą. Tačiau po vakar viskas pasikeitė…

Vakar savo pašto dėžutėje radau keistą laišką, skirtą man. Laiškas buvo supakuotas į keistos mežiagos lopinėlį, kuris man priminė šiukšlę. Maniau, kad kažkas pajuokauti užsimanė, bet viduje radau rimtą laišką, parašytą ant kažkokios knygos puslapio:

Sveika, Rasa!

Aš iš 2110metų. Noriu papasakot apie mūsų dabartį.

Pradėsiu nuo to, kad mes gyvename dykumose. Visur aplink vien dykynės ir šiukšlių kalnai. Augalijos beveik nėra. Pasaulyje liko tik keli miškai ir du sodai. Mes bandome juos išsaugoti, bet sunkiai mums gaunasi… Be mūsų – žmonių – pasaulyje neliko gyvybės. Mūsų vaikai nėra matę žalumos ir gyvūnų. Kai pasakojame jiems apie žolę, gėles, upes, ežerus, gyvūnėlius, gyvenančius miškuose, jie mano, kad mes fantazuojame…

Įsivaizduok, mes gyvename miestuose, kur įrengtos vėdinimo sistemos, o vietoj dangaus matosi metalinis gaubtas. Už gryną orą mes mokam didelius mokesčius. Per dieną galim įkvėpti nedaugiau kaip 200 m3 oro. Kas neišgali susimokėt už kvėpuojamą orą yra ištremiamas į dykumas, kur oras yra nefiltruojamas. Miestuose labai sunku kvėpuoti, o tose dykynėse to daryti išvis neįmanoma… Dėl švaraus oro stygiaus krenta žmonių intelekto koeficientas…

Galima sakyti gyvename amžinoje tamsoje, aštuonioms valandoms į parą miestuose yra įjungiamos lempos. Jos šviečia silpnai, bet vis geriau nei tūnoti visiškoje tamsoje. Saulės šviesos mes nenaudojame. Saulė labai pavojinga, kai nebėra ozono sluoksnio. Ji palieka gilias ir dideles žaizdas žmogaus odoje, o per ilgai pabuvęs saulėje žmogus tikrąją to žodžio prasme iškepa… Dėl didelio užterštumo, nebeturime metų laikų, o dienomis siaučia smėlio audros. Visus metus trunka viena ilga vasara, kuri nesibaigia ir kiekvienais metais tampa vis karštesnė ir karštesnė.

Kaip nebūtų keista, nors ir skendime šiukšlėse, tačiau niekas dabar neapsiima šiukšlių rušiavimu, sako, kad jau per vėlu. Net neketina jų deginti. Valdžia visame pasaulyje pareiškė, kad jie nenori rizikuoti mūsų gyvybėmis. Manoma, kad jas sudeginus, būtų dar labiau užterštas oras ir nebepavyktų jo perfiltruoti. Tikimasi, kad rūštūs lietūs ir kaitri saulė sunaikins mūsų šiukšles, todėl naktimis jos vežamos už miestų, kur šiukšlių kalnai vis didėja ir didėja. Tokios krūvos apima trigubai daugiau ploto, nei visi miestai pasaulyje.

Nenoriu tavęs labai gąsdinti, bet žmonija nyksta. Kasmet gimusiųjų skaičius vis mažėja. O daugiau nei pusė vaikų, kurie gimsta yra išsigimę… Mūsų mokslininkai nustatė, jog mes esame nebevaisingi todėl, kad Jūs – mūsų proseneliai ir tėvai – maitinotės maistu su pesticidais, nitratais, įvairiais dažikliais, priedais ir konservantais, o vėliau ir genetiškai modifikuotais produktais…

Kaip jau, matyt, pastebėjai aš neminėjau nieko apie vandenį… nes jo tiesiog nėra. Mes nebeturim gėlo vandens. Tau turbūt kyla klausimas kaip mes gyvenam. O mes negyvenam, mes visą savo gyvenimą merdėjam. Vanduo kainuoja labai didelius pinigus. Jis žymiai brangesnis už auksą, deimantus ir naftą kartu sudėjus. Algas mums moka vandeniu. Jį išgauname garindami jūros vandenį. Šį darbą tenka dirbti naktimis, kai nebetoks stiprus vėjas ir nusileidžia saulė. Viską suruošę tik po dienos galime pasisemti sukaupto vandens, kurį reikia dar kelis kartus perfiltruoti.

Tačiau jūros senka, tad ilgai taip neišgyvensim…

Mūsų buities ir mitybos niekas nepavydėtų. Maitinamės tik sintetiniu maistu, nes kitokio paprasčiausiai nėra. Per dieną galime išgerti ne daugiau nei stiklinę vandens. Prausiamės drėgnomis servetėmis, kurios sudrėkintos mineraliniais aliejais. Visiems teko nusiskusti plaukus, tik tam, kad nereiktų jų plauti. Net rūbų neskalbiame, nešiojam juos iki tol, kol jie susinešioja ir iš jų nieko nelieka. Popieriaus irgi stinga. Rašome ant senų knygų puslapių.

Dėl vandens stygiaus visi stipriai suseno. 15 metų mergina atrodo kaip 50-metė. Gyvenimo trukmė trumpėja. Seniausias žmogus mūsų gyvenvietėje yra 30 metų…

Ir tai dar neviskas. Nepaminėjau apie neoficialiai vykstančius karus dėl derlingos žemės ir vandens, siautėjančias naujas ligas, pasaulinę krizę, didėjantį bedarbių ir mirtingumo skaičių, didelius gaisrus, nuo kurių tenka tik bėgti…

Mes gyvename pragare. Ir blogiausia tai, kad mes nieko jau nebegalime padaryti, susipratome per vėlai, todėl kreipiamės į Jūsų kartą. Jūs dar galite pakeisti savo vaikų ir anūkų ateitį. Pakaktų, kad kiekvienas žmogus, bent kartą dienoj pagalvotų apie tai ką daro, atsisakytų bent vieno neigiamo aplinkai įpročio ir pamiltų žemę, kurioje gyvena. Pradžioje tai būtų savęs kontroliavimas, po kiek laiko tai taptų įpročiu.

Gelbėkit mūsų dabartį – savo ateitį!

Žmogus iš beviltiškos ateities,

Piteris

Pats laikas susimąstyti. Viskas priklauso tik nuo mūsų. Visi kartu mes galime labai daug.

O tu negavai panašaus laiško?

Reklama

2 responses to this post.

  1. […] Bitinas Rasa Jankauskaitė Linas Jocius Audrius Kuskys Rokas Liubauskas Ugnė Milaševičiūtė Vida Petraitytė […]

    Atsakyti

  2. […] Bitinas “Trumparegystė” Rasa Jankauskaitė “Mes patys – mūsų ateities kalviai” Linas Jocius “Žaliasis kodas-205″ Audrius Kuskys “Ar spės žmogus išgelbėti […]

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: