Gamta – tai aš ir tu

Jovita Kadytė

Kasdien eidami į darbą ar mokyklą, dažnai net nepastebime mus supančios aplinkos. Skubėjimas, buitiniai rūpesčiai, materializmas tolina mus nuo savo šaknų ir gamtos. Gamta tampa nebe namais ir mūsų esybės dalimi, o tik daiktu, priemone, kuri mums teikia naudą.Visas pasaulis yra nuščiuvęs. Ką daryti, kad išgyventume ir išsaugotume savo planetą? Mano manymu, visų pirma turime atsigręžti į save ir patys žengti žingsnį, kad atrastume savo „Žaliąjį kodą“.

Senovės lietuviai buvo tikri gamtos vaikai. Gamta jiems buvo daugiau nei maisto šaltinis ar prieglobstis. Jie tikėjo, kad visi gyviai turi dvasią. Šventosios girios jiems teikdavo stiprybę, tikėjimą. Lietuviai garbino gamtą ir jos reiškinius. Jie žinojo, kad žmonės yra tik dulkės. Jie ateina ir išeina, o gamta! Ji yra nepaprasta, amžina. Gamtos gerbimas ir mylėjimas, supratimas, kad žmogus yra tik maža skruzdėlytė tame skruzdėlyne, net nekėlė minties apie gamtos niokojimą. Tačiau laikai keitėsi, ir atėjusiems krikščionims medis tebuvo tik rąstas namui ar laivui statyti ar ugniai įplieksti.Per didelis žmogaus galių išaukštinimas – tai gamtos niokojimo pradžia.

Mūsų šalis dar gali pasigirti neįžengiamomis giriomis, tyromis upėmis ir ežerais. Tačiau ar ilgai dar tuo džiaugsimės? Lietuvos vyriausybei puoselėti mūsų gamtą ar rūpintis taršos mažinimu nėra labai aktualu, o juk gamta ir jos grožis reprezentuoja mus pasaulyje. Daug įdomiau sekti Seimo narius ir tirti jų nusižengimus, nei pažvelgti už lango į pasaulį, kuris kenčia nuo mūsų neatskingumo. Išėjus į mišką pasivaikščioti, akys vis dažniau užkliūna už šiukšlių krūvų, kurios it neužgyjančios žaizdos drasko gamtos veidą. „ Numečiau vieną popierėlį ant žemės.Na ir kas? Juk visi taip daro!“ – mąsto teršėjai. Toks požiūris turi keistis. Daugumai šiukšlių suirti reikia kelių šimtų metų. Juk namie mes nešiukšliname, tai kodėl gamta turi kentėti? O juk lietuviai, grįžę iš Sibiro, puldavo ant kelių ir bučiuodavo savo gimtąją žemę. Imtis veiksmų nėra sunku.

Džiugina jaunimas. Jaunoji karta supranta, kad dėl didelio taršos kiekio ir vykstančių kataklizmų esame kalti mes patys. Jaunimo organizuojama akcija „Darom“ džiugina ir verčia aplinkinius atkreipti dėmesį į gamtosaugos problemas. Reikia informuoti žmones ir įtraukti juos į veiklą, rodyti pavyzdį.

„Žaliasis kodas“ – tai širdyje esanti meilė gamtai. Tai mūsų gyvybinis instinktas.

Padėti gamtai yra lengva, tik reikia žengti pirmą žingsnį. Nešiukšlinkime miške, pasistenkime taupyti elektros energiją, vandenį. Visi dideli darbai prasideda nuo mažų darbelių. Be gamtos žmogus yra niekas. Gamta nėra tavo ar mano, ji yra mūsų. Saugokime ją ne dėl to, kad išliktume mes, o kad išliktų Ji.

Advertisements

One response to this post.

  1. Posted by susirupines on vasario 5, 2010 at 21:13

    Neaišku, apie kokius laikus kalbi savo kūrinyje. Girios lietuviams šventos buvo iki XV amžiaus. Tada pati rašai, kad atėję krikščionys medį laikį tik medžiu, bet straipsnyje vėliau rašoma “O juk lietuviai, grįžę iš, Sibiro, puldavo ant kelių ir bučiuodavo savo gimtąją žemę. ” – tai tie patys (dauguma) krikščionys, kurie medį laiko tik medžiu?

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: