Siaubo pasaka

Solveiga Dabrišiūtė

Aš patogiai įsitaisius pas močiutę lovoj, laukiu, kol iš jos burnos pradės sklisti stebuklingi žodžiai, atnešantys nuotykių pilną pasaką. Kažkas ne taip. Šįkart močiutė nepasižiūri į mane nuotykių pilnomis akimis. Aš matau tik tai, kad jos kaktoje atsirado dar daugiau raukšlių. Ir ji man paaiškino, kad šiandien aš klausysiuos ne pasakos, o jos susapnuoto košmaro. Aš išplėčiau akis ir pasiteiravau, ar tai bus geriau už pasaką, o ji man atsakė, kad tai galima pavadinti „Siaubo pasaka“. Dar labiau susisukau į patalus ir pradėjau laukti.

… Einu, aplink visur neapsakomo tirštumo ir pilkumo rūkas. Negi ruduo? Nusistebėjau. Aš basa, bet man negelia kojų – ne, ne ruduo. Tiek to, klausimus atsidėjau ateičiai. Taigi, žengiau per tą rūko širmą, kaip koks Dankanas Maklaudas, ieškodama atsakymų į tokius klausimus: Kur aš? Kokie dabar metai? Kas čia per vieta? Ir ar čia yra šviežio ožkos sūrio su medum?

Atsakymų negavau, bet užtat pradėjau matyti aplinką. Tai taip mane išgąsdino, kad toks jausmas, kad per mano kūną teka 120V stiprumo elektra. Ar gali įsivaizduoti, kad pievose stovi didžiuliai fabrikai iš kurių kaminų ir rūksta tas neapsakomo tirštumo rūkas. Laisvai besiganančių karvių irgi nematyti. Visur tie pilki mūrai, aprūkę kaminai ir kamuoliniai dūmai, kurie atrodo kaip sustingę dangaus žydrinėj (na bent TA VIETA anksčiau buvo vadinama dangaus žydrine, dabar atrodo, kaip pilka juosta, kuri skiria apačią nuo viršaus). Baisu net pagalvot, kad aš negalėjau įžvelgt saulės. O gal jau jos nebebuvo? Kur aš patekau? Čia ne mano kraštas, kuriame aš augau ir gyvenau. Negi mano tautiečiai galėtų suteršt tai ką davė Dievas – gamtą?

Aš pasiryžau žengti toliau, tik dabar bijojau dairytis aplink. Ech, bet smalsumas nugalėjo. Aš dairiausi. Viskas ką mačiau, tai asfaltas apačioj, dūmai viršuj. Šonuose blokiniai namai, fabrikai, stikliniai dangoraižiai ir netikri medžiai (???). Neištvėriau, pribėgau prie pirmo pasitaikiusio žmogaus (kurio veido spalva nesiskyrė nuo tų pilkų blokinių namų) ir paklausiau ar tikrai šie medžiai netikri. Jis be jokios išraiškos veide, mano nelaimei, atsakė, kad taip. Aš praradau žadą. Kaip gali būti, kad šitie netikri medžiai imituoja, tuos mūsų tikrus lietuviškus ąžuolus, mūsų pasididžiavimą, plačiai apdainuotą dainose. Aš nekenčiau šitos vietos. Mane pykino nuo spalvų nebuvimo (man pilka spalva nesiskaito, kaip spalva), nuo žmonių rūškanų veidų.

Sustoju. Negali viskas taip būt blogai – kartoju sau. Užeinu į parduotuvę. O jau jos dydis neapsakomas. Bandau surast daržovių skyrių. Randu. Pasiimu vieną morką, kurios dydis, kaip mano darže augančių trijų morkyčių. Keista. Šiaip ne taip susirandu kasą, nusiperku morką. Išėjus į lauką susirandu suoliuką, atsisėdu ant jo ir ragauju savo pirkinį. Morka –  be skonio! Neregėtas, nematytas dalykas, kad daržovės būtų be skonio. Taip randu priežastį šiam pasauliu uždėti dar vieną didžiulį minusą.

Nusprendžiau dar paklaidžioti po šitas miesto džiungles. Pakeliu aukščiau galvą, dideliame ekrane yra kažkoks užrašas. Bandau perskaityt: „Šiuo metu CO2 kiekis ore didesnis 0,25% negu vakar…“. Gal aš sena ir kvaila moteriškė, bet kas tas CO2? – paklausiau savęs ir turbūt garsiai, nes prie manęs priėjo, iš išvaizdos, labai protingas vyras, kuris papasakojo, kad CO2 yra dujos, kurios sklinda iš fabrikų kaminų, automobilių išmetamųjų vamzdžių ir net nuo rūkstančių cigarečių. Jis man taip pat paaiškino, kad didėjantis oro užterštumas kenkia ne tik gamtai, bet ir patiems žmonėms. Žmonių gyvenimo trukmė gali sutrumpėt 5-10 metų. Aš nusistebėjau tokiu žmonių kvailumu ir paklausiau kodėl jie nieko nekeičia. Atsakymas buvo trumpas ir aiškus – žmonės per mažai informuojami šia tema. Daugelis galvoja, kad pristatę fabrikų, savo šalį pavers ekonomiškai stipria šalimi, be automobilių apseit irgi negali (nors tokiu atveju dviratis būtų labai šaunus šios problemos sprendimas), o ir pats rūkymas tapo labai didele ir nenugalima mada. Be to daugelis gyventojų galvoja, kad koks skirtumas jei jis VIENAS, tarkim, atsisakys automobilio, juk nuo jo vieno nieks nepasikeis. Tai yra didžiausia netiesa, nes nuo mūsų kiekvieno kas nors keičias. Mes esam šio pasaulio dalis ir turim rodyt pavyzdį kitiems.

Supratau, kad tam vyriškiui tikrai rūpi Žemės ateitis. Paprašiau jo, kad dar truputį papasakotų apie visą tai. ką matau aplinkui. Jis sutiko. Papasakojo vyriškis man apie Šiltnamio efektą. Pavadinimas, kuris nekelia jokių blogų minčiu, iš tiesų labai klaidina. Šiltnamio efektas tai procesas, dėl kurio atmosferos sugeriamas infraraudonasis spinduliavimas šildo planetą. Dėl šio proceso klimatas Žemėj keičiasi – šyla. O rezultatas baisus – tirpsta ledynai, atsiranda potvyniai, kurie gali užliet dalį Žemės. Baisu.

Papasakojo tas žmogus man ir apie smarkiai kertamus miškus, apie rūgštųjį lietų, apie nykstančius gyvūnus, nes jie nebesugeba prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų, apie šiukšles, kurios turėtų būti rušiuojamos, bet dažniausiai žmonės tingi tai daryti ir visas savo šiukšles meta į bendrą šiukšliadėžę.

Tiek blogybių nebuvau girdėjus per visą savo gyvenimą. Norėjau bėgti iš čia kuo greičiau, neatsigręžt, dumti kiek kojos leidžia, bet tai būtų buvę nemandagu prieš tą malonųjį vyriškį, kuris man vienintelis sugebėjo paaiškint kas vyksta. Aš jam uždaviau paskutinį klausimą:

–          Ar įmanoma ką nors pakeisti?

Jis užsimerkė, mačiau, kaip jo akių obuoliai juda. Lėtai atsimerkė ir atsakė:

–          Žala jau padaryta, bet tokią padėtį tikrai įmanoma pakeisti. Reikia tik norėti, parodyti pavyzdį kitiems ir būtinai imtis veiksmų. Jei žmogus sugebėjo taip sujaukt savo planetą, jis sugebės ir sutvarkyt. Nieko nėra neįmanomo.

Aš padėkojau jam už viską ir nuėjau. Staiga žemė pradėjo judėti, gatvė per vidurį prasiskyrė į prarają ir aš į ją įkritau. Atsibudau.

Pasižiūrėjau į močiutę, ji atrodė išsekus nuo šito košmaro. Ji užsimerkė ir užmigo. O aš dar ilgai negalėjau užmigt, galvojau apie viską, ką papasakojo močiutė. Pagalvojau, o jei visa tai pradėtų pildytis? Perbėgo šiurpuliukai, užmigau.

Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo to vakaro, kai klausiausi močiutės košmaro, kuris buvo pavadintas „Siaubo pasaka“. Dabar su didžiausia baime sakau: Močiute, tavo košmaras pildosi!

Advertisements

One response to this post.

  1. Posted by Eimantas on vasario 16, 2010 at 16:37

    Nepyk, bet manęs neįtikinai, galbūt, ir kitų neįtikinsi…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: