Klimato kaita – didžiausia grėsmė pasaulio saugumui?

Irina Lysionok

Šiuo metu pasaulyje ypač didelis dėmesys skiriamas nagrinėti klimato kaitos problemai. Klimato kaitos problemoje svarbu ne tik konstatuoti faktą, kad problema yra, bet ir suvokti, kokia yra jos griaunamoji jėga, informuoti apie pražūtingas pasekmes mūsų visuomenę ir imtis priemonių jai pašalinti. Labai svarbu yra sukurti saugią gyvenamąją aplinką mums ir mūsų palikuonims.

Klimato kaita nėra vien tik vidutinės oro temperatūros didėjimas: numatoma, kad iki XXI a. pabaigos ypač padažnės ekstremalūs klimato ir orų reiškiniai: liūtys, potvyniai, sausros ir kt. Kiekvienas toks oro pasiketimas ir proveržis sukels daugybę ekonomikos ir visuomenės problemų dėl to, kad bus sunkiai prisitaikoma prie tokių reiškinių. Yra ištirta, kad neatspariausi tokiems pasikeitimams yra vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės. Visiems yra žinoma, kad užteštas oras, ultravioletiniai spinduliai turi įtakos mirtingumui ir sergamumui. O žinant mūsų sveikatos apsaugos sistemos efektyvumą lengva nuspėti, kokios bus paskemės smarkiai pasikeitus klimatui žemėje: nukentės silpniausi, nesugebėję adaptuotis.

Įsivaizduokime, kaip pakilus vidutinei oro temperatūrai ištirps ledynai ir pakils jūros lygis. Prognozuojama, kad dėl to valstybės, besiribojančios su jūra, bus apsemtos, o ten gyvenantys žmonės turės masiškai evakuotis ir emigruoti į kitas šalis. Labai daug žmonių turės palikti savo Tėvynę, ieškotis pragyvenimo šaltinio užsienio valstybėse. Bet kurios šalies ekonomikai toks masinis žmonių antplūdis neduotų nieko gero, o tik užkrautų ir taip sunkiai besiverčiančius vietinius gyventojus. Negalima leisti, kad būtų sugriauta tiek daug žmonių likimų, vien dėl to, kad mes nesugebame pašalinti klimato kaitos problemos, kurią patys ir sukūrėme. Visi šiek tiek prisidedame prie to, kad keičiasi atmosfera, todėl visi ir turime įdėti savo indėlį pašalinant šią problemą.

Klimato kaitą lemiančių priežasčių yra nemažai, tačiau pabandykime išskirti pačias svarbiausias. Pirmoji būtų mūsų vartotojiškos gyvensenos būdas. Mūsų klaida yra tame, kad mes per daug stengiamės, per daug dirbame, nepagalvodami, kokios mūsų veiksmų pasekmės bus aplinkai. Pavyzdžiui, mes kuriame daugybę gamyklų, plečiame pramonės gamybą ir įsivaizduojame, kad visa tai vardant kilnaus tikslo: patenkinti mūsų poreikius. Tačiau ar tai tikrai reikalinga mūsų egzistencijos išlaikymui? Užuot pasiėmę, kas mums reikalinga iš gamtos, mes ją ardome ir pasigaminame tą patį produktą tik didesnėmis sąnaudomis. Tarkim, ar mums tikrai reikia statyti gamyklą, kurti produktų liniją, naudoti elektrą, kad pasigaminti plaukų džiovintuvą, užuot nusisausinus plaukus su rankšluosčiu? Tai vienas iš pavyzdžių, kuris parodo, kad reikia atsisukti atgal ir pažvelgti kaip gyveno mūsų protėviai, išsiversdavę be daugybės daiktų, reklamos ir pramonės peršamų mums kiekvieną dieną. Kuo mes mažiau pasiduosime vartojimui, tuo labiau saugosime mūsų pasaulį.

Žemės klimatui svarbūs ir kiti globalaus masto procesai: spartus miškų kirtimas, dirvos erozija, dykumėjimas dėl neprotingos žmogaus veiklos, faunos ir floros rūšių nykimas, ir daug kitų vis naujai atsirandančių problemų.

Plėsdami ūkinę veiklą, taip pat didiname ir atmosferos taršą, o ji skatina globalinį atšilimą. Šis procesas įgauna vis didesnį pagreitį, todėl turime nedelsdami jam pasipriešinti, nes mūsų Žemės klimatas nėra tik vienos valstybės reikalas: oras neturi sienų ar ribų, jis vientisas, vienas mums visiems. Manau klimato grėsmė – didžiausia grėsmė pasaulio saugumui, nes Žemė ir jos aplinka keičiasi greičiau nei mes spėjame prie jos prisitaikyti. Žmogus evoliucionavo per milijonus metų, o žemė sugebės tuoj visiškai pasikeisti per kelias dešimtis metų. Negalime to leisti.

Sakoma, kad mintis yra materiali. Tai yra, jei ko nors nori ir kryptingai sieki savo tikslo įgyvendinimo, Tavo svajonė ims ir išsipildys. Todėl galima pagalvoti, kad kolektyvinė mintis yra dar stipresnė. Šimteriopai, tūkstanteriopai. Tad imkime ją ir panaudokime. Sukurkime idealų pasaulį, šviesų, pilną džiaugsmo ir leiskime pagaliau žmonėms pasirinkti, kur jie nori gyventi: ar pasaulyje, kuriame tuoj įvyks negrįžtami katastrofiški pasikeitimai susiję su klimato kaita, pasaulyje pilname neteisybės, neveiklumo, neigiamų emocijų, ar nuostabiame gamtos kampelyje, kurį mes vadiname Žeme? Taigi sukurkime idealogiją, paremtą mūsų svajonėmis, o ne kažkieno primestomis, kažkieno norinčio pasipelnyti iš vykstančių karų, iš sergančių žmonių (juk farmacija – tai verslas. Kuo daugiau sergančių, tuo daugiau vaistų nuperkamų kasmet) O kur keliauja tie pinigai? Ar jie tarnauja visuomenės labui? Užuot norėdami išsigydyti mes tik dar labiau tampame neatsparesni ir liguisti gyvendami tokiomis nepalankiomis sveikatai sąlygomis. Tai ką gi daryti?

Manau, reikėtų, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, kaip reikia sveikai gyventi, kuo mažiau vartoti, kad nekenkti gamtai. Reikia žmones įkvėpti, kad jie grįžtų prie gamtos, pažvelgtų jog žemė turi viską, ko mums reikia: maisto, žaliavų, mums tik reikia saikingai viską paimti ir naudoti. Nereikia ardyti nuo pat žemės sukūrimo įvestos gamtos pusiausvyros, laužyti, plėšti be saiko jausmo.

Įsivaizduoju mūsų pasaulį žalią ir gyvą. Tai būtų įmanoma jei žmonės gyventų darnoje su gamta, susikurtų savo rojaus kampelį žemėje. Kas gi nenorėtų gyventi sveikai, kaip šiandien populiaru sakyti „ekologiškai“?

Išeitis yra – reikia žmonėms sukurti patrauklų įvaizdį, kuriuo jie norėtų sekti. Pagalvokite, kokios emocijos valdo žmogų kasdieniniame jo gyvenime? Pilna reklamos, nusikaltimų, prievartos, žurnalai prigrūsti holivudo gražuolių, nesveikai liesų, televizija tik ir skelbia kas ką nužudė ar apgavo. Net ir nagrinėjama klimato kaitos problema sukelia nemalonius pojūčius žmonėms, nes visi tik aplinkui gąsdina, kaip blogai mums bus jei nieko nesiimsime, kokia tragedija laukia mūsų. Pagirtina, kad problema jau identifikuota, bet akivaizdaus sprendimo niekas taip ir nepasiūlė. Žmonės vistiek yra nežinioje, jie nori gyventi gražiame rytojuje, nuostabiame pasaulyje, bet tokio jie niekur nemato ir mes jo negalime pasiūlyti. Tačiau, galime jį sukurti patys!

Idėja yra iš tikrųjų labai paprasta: kiekviena šeima arba pilietis turi turėti teisę nemokamai gauti hektarą žemės, kurią galėtų paveldėjimo būdu perduoti savo palikuonims. Nes kiekvienas iš mūsų turi turėti vietą, kurią galėtų pavadinti Tėvyne. O tada jau išsispręstų daugybė pasaulinio masto problemų. Sakydama pasaulinio – nė kiek nepervertinu šios idėjos galimybių. Panagrinėkime kokia nauda būtų mūsų valstybei, ir visam pasauliui jei atsirastų daug darbingų žmonių valstybės neprašančių pinigų, nuolaidų ir t.t., bet tik priskirti žemės jų mažiems sklypams, kur patys susikurtų savo gyvenamąją erdvę ir gyventų ekologiškais principais.

Visų pirma pagerėtų ekologinė padėtis, atsistatytų žemės derlingumas, nes nė vienas žmogus sodindamas savo sodą, daržą, ruošdamas maisto savo vaikams nenaudotų trašų ar pesticidų, nepirktų nedideliam žemės lopinėliui traktorių, kombainų, o dirbtų rankomis, su meile prisiliestų prie žemės, aprūpintų kitus žmones savo išaugintais aukštos kokybės maisto produktais.

Pagerėtų ir demografinė situacija kaimuose, nes žmonės kaime pajaunėtų ir taptų sveikesni. Galų gale grįžtų intelekto resursai, nes pagerėjus šalyje ekonominei situacijai ir apskritai gyvenimo būdui grįžtų emigrantai, kurių dauguma ne savo noru iškeliavo uždarbiauti į kitas šalis – jie rastų laimę savo Tėvynėje.

Sumažėtų korupcija ir banditizmas, nes pamažu kyšininkavimas nebūtų efektyvus, nebeliktų tarpininkų tarp vartotojo ir gamintojo. Svarbiausia, jei visose šalyse žmones jungtų tokia idėja, prasidėtų nuostabus ir ilgalaikis, glaudus bendradarbiavimas tarp valstybių, galų gale baigtųsi ginklavimosi varžybos, nes kariauti nebebūtų dėl ko, visi turėtų po savo žemės lopinėlį, savo Tėvynę, iš kurios gautų tiek fizinio tiek psichologinio gėrio.

Įsivaizduokite, jei talentingi žmonės užsiimtų amatais ir smulkia žemdirbyste, augintų sveikus maisto produktus, sodintų miškus, kaip pasikeistų mūsų žemė, ir netik, svarbiausia pasikeistų mūsų sąmoningumas, juk kurdamas rezultate įgauni teigiamų emocijų, mokai to savo vaikus ir verti sekti savo pavyzdžiu. Atrodo, toks paprastas dalykas – gyvenimas mažose bendruomenėse, kaimuose, gamtoje, kartu visiškai neatitrūkstant nuo šiuolaikinės civilizacijos, miestų, o kiek naudos suteiktų visiems mums!

Galima netgi kurtis aplink miestus, sudaryti savotiškus apsauginius žiedus. Jei daugybė žmonių savo žemėse augintų medžius, sodus: jie padėtų sulaikyti teršalus, valytų orą ir dar daug ką galėtų padaryti. Todėl apsupti tokių saugių žaliųjų plotų miestai daugiau nebesiplėstų, būtų sumažinta tarša ir žmonės matydami kaip laimingai savo soduose kuriasi jų gyventojai būtų įkpvėpti pasekti jų pavyzdžiu.

Reikia sukurti sąlygas įgyvendinti mūsų idėjoms. Tačiau ne taip, kaip tai daro mūsų valstybė, dalydama ir žarstydama visiems pinigus iš įvairių fondų, taip demoralizuodama ir pritraukdama apgavikus bei pinigų mėgėjus. Esant tokiai padėčiai laimi tie, kurie patys susiranda pinigų įvykdyti tam tikrai veiklai, skatinami pozityvių tikslų. Tuomet tas darbas tampa svarbesnis, vertesnis, nesuardomas. O kad tokių entuziastų atsirastų, reikia jiems pasiūlyti mano jau minėtą viziją ir gyvenimo būdą. Jis nėra visiška naujovė pasaulyje: jau dabar randasi bendraminčių, kurie kuriasi savo mažuose žemės sklypuose ir kasdien savo veikla vis tolina mus nuo tolesnio klimato pasikeitimo. Prisijunkime ir mes prie jų – savo darbais įrodykime, kas mums yra svarbu.

Advertisements

4 responses to this post.

  1. Puikus rašinys. Jau skaičiau jį pateiktą kitam konkursui. Ar ne taip, p. Irina?…

    Atsakyti

  2. Posted by bug on sausio 25, 2010 at 20:07

    kažkas sakė laisvo stiliaus ir asmeninis santykis su problema turi būt:)

    Atsakyti

  3. Miela Irina, jei visi gautų po hektarą žemės, kur gyventų gyvūnai? Bet šiaip polėkis geras 🙂 junkis prie mūsų 😉

    Atsakyti

  4. Posted by Irina on vasario 4, 2010 at 07:34

    Sveiki,

    taip 🙂 dalyvavau analitinių straipsnių konkurse.

    Linai, savam hektare reikėtų tvarkytis taip kad gamta išliktų ir klestėtų kuo natūralesnė. Tad užsėjus daugiau nei pusė hektaro mišku išsilaikytų gamtinė pusiausvyra ir gyvūnai galėtų gyventų kartu 🙂

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: