Darbo ir poilsio stovykla kitaip arba kaip mes požiūrį keitėm

Monika Žalakevičiūtė

Ekologija tėra įprotis. Įprotis, kuris iš pradžių gali būti nepatogus, erzinantis, _____________ (įrašykite patys), tačiau galų gale jis neišvengiamai tampa kasdieninės buities dalimi. Ir kuo anksčiau tą įprotį prisijaukinsim, tuo jis bus efektyvesnis. Apie ekologines problemas aušinti burną galima kad ir visą dieną – jų sąrašas gąsdinančiai ilgas, tačiau žodžiais juk ozono sluoksnio neužlopysim ir CO2 kiekio atmosferoje nesumažinsim. Akyse kintantis žemės veidas prašyte prašosi pagalbos, puikiai matome, kad veikti reikia nedelsiant. Nepateiksiu stebuklingos panacėjos visoms eko-ligoms išgydyti, mano receptas – paprastesnis, ir gydo jis ne simptomus, o paveikia pačią ligos priežastį – požiūrį. Požiūrį į gamtą, į aplinką, kurioje gyvename, į savo jėgas ir galimybes. O koks būtų tinkamesnis laikas „gydymui“, jei ne jaunystė, kada protas dar neužterštas šiuolaikine filosofija „dirbk-pirk-mirk“, o požiūris – kertinis elementas mūsų sprendžiamoje lygtyje – dar tik formuojasi.

Dėl šios priežasties ir gimė idėja organizuoti kelių dienų ekologinę vasaros stovyklą 12-18 metų vaikams savo gimtajame miestelyje. Organizatoriai – tokie patys jauni žmonės, truputį vyresni ir turintys daugiau patirties. Jie kalba ta pačia kalba, kaip ir tikslinė stovyklos auditorija, tačiau nesistengia pamokslauti, o pavyzdžiais ir praktika bando parodyti, kad kiekvienas iš mūsų yra svarbi sudedamoji visuomenės dalis, galinti keisti ir puoselėti gyvenamąją aplinką. Kaip žinia, tokio amžiaus jaunuosius piliečius sudominti tikrai nėra lengva, todėl pabandėme opias problemas suderinti su smagiomis, įtraukiančiomis užduotimis bei atrakcijomis. Manyčiau, tai puikiai pavyko, nes stovykla susilaukė sėkmės ir buvo organizuota antrą kartą. Pagrindinė stovyklos ašis – eko-orientacinės varžybos, kurių esmė – gavus užkoduotas nuorodas (mūsų atveju tai – ketureiliai-mįslės, kuriuose nurodyta, prie kokio žymaus miestelio objekto reikia judėti toliau) rasti kitą varžybų punktą. Kiekviename punkte dalyvių laukė loginės-komandinės užduotys, kurias įveikusios jos gaudavo taškų. Kur čia ekologija, klausiate? Ogi pakeliui nuo vieno objekto prie kito dalyviai stropiai rinko šiukšles, kurių kiekviename punkte palikdavo ne po maišą ir ne po du. Už jas, žinoma, buvo skiriami papildomi taškai. Po tokios invazijos miestelis tikrąja to žodžio prasme būdavo nušluotas. Šitaip – žaidimo forma – stengėmės parodyti, kad žalą daro kiekviena šiukšlė – nesvarbu, ar tai būtų saldainio popierėlis, ar nereikalinga, į griovį numesta automobilio padanga, tačiau dirbdami išvien galime tai pakeisti. Kad būtų pristabdytas tolimesnis šiukšlinimas, kartu su dalyviais patys sukalėme medines šiukšlių dėžes, kurias pastatėme parke bei gyvenvietėje. Jos ikšiol sėkmingai naudojamos. Maža to, kartu sutvarkėme miestelyje esančių istorinių paminklų aplinką, prie autobusų stotelės pasodinome akį (bei nosį) džiuginantį gėlyną.

Tačiau didžiausią erdvę palikome dalyvių kūrybai ir fantazijai atsiskleisti: pasiskirstę komandomis piešėme „Miestelio viziją“, kūrėme vaidinimus, į jau žinomas pasakas ar filmus įpindami ekologines problemas, spalvotai išmarginome miestelio aplinką darkančius šiluminius vamzdžius, kartu palikdami žymę ir apie savo nuveiktus darbus, taip pat iš nereikalingų atliekų konstravome konceptualias eko-skulptūras. Nenustebinsiu pasakydama, kad miesteliuose jaunimo užimtumas, o ypač vasaros metu, yra labai skurdus, todėl per praėjusią stovyklą pristatėme ir keletą neįprastų kūrybinių dirbtuvių, kuriose dalyvius supažindinome su įdomiomis laisvalaikio praleidimo idėjomis, tokiomis kaip muzikos kūryba bei šilkografija. Taip pamažu, tačiau užtikrintai beldžiamės į jaunimo sąmonę ir bandome jiems parodyti, kad jų poelgiai yra svarbūs ir kiek kartais nedaug reikia, kad kažką pakeistum.

Prie tokios ar panašios veiklos skatinčiau prisidėti kuo didesnį būrį entuziastų – patikėkit, tai tikrai nereikalauja didelių finansinių išteklių, o rėmėjų, kad ir ekonominio nuosmukio metu, švietėjiškai veiklai surasti tikrai įmanoma. Be to, pats procesas yra naudingas ir smagus tiek dalyviams, tiek ir patiems organizatoriams. Puikiai įsivaizduoju panašią praktiką didesniame mieste, tik, pavyzdžiui, į eko-orientacines varžybas dar būtų galima įkomponuoti šiukšlių rūšiavimo pamokėlę, o niūrią daugiaaukščių kvartalų aplinką nuspalvinti gėlynų lopinėliais. Labai norėčiau išnaudoti ir neseniai užvirusį sveikos mitybos bumą, nes, visų pirma, padaugėjo informacijos internete, o ir tuo besidomintys žmonės pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Kaip Jums projektas „Esu tai, ką valgau“, pradedant paskaita apie sveiką mitybą, konservantus, modifikuotus produktus, ir panašias „gėrybes“, nuo kurių lūžta didžioji dauguma prekybos centrų lentynų, baigiant virėjų dvikova, kurios metu, pasitelkus visą išmonę ir fantaziją, iš pateiktų ekologiškų produktų reikia pagaminti patiekalus, degustuojamus ir vertinamus „komisijos“? Taip pat kartu su dalyviais galima paanalizuoti produktų etiketes, išsiaiškinti, ką slepia miniatiūrinėmis raidelėmis surašyta produkto sudėtis, ką reiškia vieni ar kiti ant maisto prekių įpakavimų randami ženklai. Po to – surengti originaliausios pakuotės ar etiketės piešinio konkursą arba sukurti tam tikro ekologiško produkto reklamą. Galimybės išties neribotos, tiesa? Mažiau kalbų, daugiau darbų – pabandykim padaryti taip, kad ekologija taptų įpročiu, kuris kelia tik teigiamas emocijas!

About these ads

Parašykite komentarą

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

%d bloggers like this: